Metai

Metai

Aiškiausiai iš šių metų prisimenu ligoninės palatą ir virš savo galvos kabančią lašelinę. Didžiulėje patalpoje buvo septynios lovos, prie kiekvienos sėdėjo po žmogų, tik vidurinė buvo išskirtinai mano. Niekada nesijaučiau tokia vieniša kaip tą dieną, kažkur Vietname, po virš galvos kabančia lašelinę. Gailėtis savęs – man labai neįprastas dalykas. Aš verčiau linkus perdėtai mylėti arba perdėtai pykti, bet gailėtis – niekada. Tačiau tą, man labiausiai įstrigusią metų dieną, laukiau, kai prie manęs su švirkštu ateis seselė, kad galėčiau pradėti verkti, nors adatų visai nebijau. Tuo metu būčiau atleidusi visiems savo buvusiems mylimiesiems, atsiprašiusi, sutikusi tuoktis, gimdyti vaikus ir pasilikti keičiausiose pasaulio vietose, kad tik kažkuris iš jų sugrįžtų ir ant mano lovos krašto atsisėstų. Kad tose skaudžiai vienišose valandose mane už rankos palaikytų ir už mane iki vandens automato nueitų. Laimei ar nelaimei, nei paskambinti, nei parašyti neradau jėgų, ir kai po kelių dienų, o galiausiai savaičių, išsikapanojau iš šito įvykio, supratau, kad ateityje reikia arba ieškotis berno, arba atidžiau prisižiūrėti sveikatą. Apžvelgus pastarųjų metų įvykius ir jų dalyvius, esu tvirtai apsisprendusi investuoti į vitaminus ir sportą.

Pamačiau labai daug pasaulio per šiuos metus. Tačiau man būnant skirtingose žemėse – nieko nenutiko. Regis, skridau į skirtingas pasaulio puses, tik tam, kad iš naujo duočiau šansą linkimui mane nustebinti. Kažką, apie ką galėčiau naujus knygos puslapius rašyti, bet visur radau daug vienatvės ir tylos. Per daug ramu – pasiguodžiau savo draugei, tarnaujančiai Izraelio armijoje, ir tuo pačiu susigėdau, girdėdama jos draugišką juoką, iškalbingesnį už visus žodžius, apibūdinančius absurdą.

Per pastarąjį dešimtmetį aš išlepau, žinau, kad labai išlepau. Man likimas padovanojo visus gražiausius žmones, visas giliausias meiles, baisiausias naktis ir svajonių dienas, o šiems metams nepaliko nieko. Atrodo, kad visus saldainius išlupau, dabar tik popieriukai beliko, kuriuos susilanksčiusi aš saugojau, ir per šiuos metus per dažnai išsitraukdavau vien tam, kad prisiminčiau, kaip buvo. Kad užuoščiau kvapą, prisiminčiau skonį, bet nebeturėčiau. Leisčiau dienas ir naktis ieškant, bet nerandant. Ant dietos, žodžiu.

Kvaila tu, Agne, dažnai sau sakau, kai dienas spėju pabaigti kartu su saulėlydžiu į vandenyną. Tada, tik tada, atrodo, kad nieko netrūksta, kad šviesa, oras, kvapas, aš pati – pilna pasaulio džiaugsmo. Supratau, kad jei nejaučiu gyvenimo 23 valandas per parą, tai ta viena valanda su vakaru prie vandenyno man gražina jį atgal. Ir turbūt artėjant prie Jėzaus amžiaus, kiekvienas atranda priešnuodžius kasdienei apatijai. Aš radau, ir dėl to dar kartą pakeičiau namų adresą. Pamačiau beveik šimtą saulėlydžių šiemet. Ir turbūt tik jų dėka metai buvo pakenčiami.

Šiais metais lydėjau savo draugus į pirmus pasimatymus. Sėdėjau lauko kavinėse ir, kaip slapta agentė, užsirašinėjau numerius mašinų, kurios atvažiuodavo jų pasiimti. Stebėdavau jų spindinčias akis grįžus ir bandydavau neužmigti klausydama jų sapalionių apie tai, kaip jiems nerūpi, nors iš tų valandų kalbant buvo aišku, kad niekas ilgą laiką nerūpėjo ir nerūpės taip stipriai, kaip tik ką bučiuotas žmogus. Norėjau pavydėti, bet neturėjau kaip, prisimindama, kad kiekvienas iš jų mane lydėjo, klausė ir, jei reikėjo, nemiegojo naktimis, kai pernai metais aš griuvinėjau iš vienos meilės istorijos į kitą. Šitie metai buvo ne apie mane. Ir kaip gerai, dabar galvoju, kad ne apie mane.

Atrodo, kad metai baigiasi reziumuojant ne tik pastarąsias 365 dienas, atrodo, kad jie baigiasi man pasakodami apie prabėgusį dešimtmetį. Regis, išstovėjau ilgą gyvenimo eilę, kurioje teko ir privargti, ir supykti, ir kelis kartus labai mylėti. Iškeisti visą bagažą į kuprinę, mylėti ir nekęsti tų pačių dalykų skirtingais laikotarpiais. Užleisti kažką labiau skubantį, pačiai išmokti prasisprausti į priekį. Paprašyti, kad kažkas pasaugotų tavo vietą ir, grįžus, ją rasti užimtą. Išmokti nebelaukti ir kaip tik tuo metu išgirsti savo vardą. Matyti tuos pačius žmones pereinančius į kitas, greičiau judančias eiles, ir kviečiančius tave prisijungti. Ir tau patrypčiojus vietoje, bandant apsispręsti, pamatyti, kad tavoji juda visai į kitą pusę.

Pernai, atsisveikinant su vienu pažįstamu, palinkėjau, kad gyvenimas jam duotų tiek, kiek jis nusipelnė. Po pusės metų tai buvo mano gimtadienio sveikinimas kitam bičiuliui. Iš jų skirtingų reakcijų supratau, kad kiekvienas priima šį linkėjimą skirtingai. Vieniems tai prakeiksmas, kitiems – kaip didžiausios sėkmės palinkėjimas. Matyt, viską galima pamatuoti vidiniu matu – kiek kartų gyvenime elgeisi taip, kaip jautei, kad teisinga, o kiek kartų teko pasielgti taip, kad kiti tau plotų.

To ir linkiu. Ir sau, ir tau. Kad ateinantys metai atneštų kiekvienam iš mūsų tiek, kiek nusipelnome.

Ir daug sporto, ir vitaminų.

Kad netektų senoms meilėms rašinėti, o kad paraudusiais iš laimės žandais į naujus pasimatymus eitume.

O aš iš naujo stoju į eilės galą.

Bučkis.

Kiti įrašai