Dainos, kuriose gyvenam

Jau temsta ir lietuviška saulė slepiasi už miškų. Sustabdau automobilį šalikelėj ir pagarsinu muziką. Niekada ankščiau nebūčiau pagalvojus, kad taip pamilsiu šitą dainą. O dabar pagarsinu, ir nustembu, kad net kelis posmus per tuos metus pramokau.

Vyko labai keista kaimelio šventė Šri Lankoje. Vietiniai mus pakvietė į šokius nes tik penkiese ir buvom ne iš to krašto kilę. Šventės rengėjai pasistengė iš peties: vaišės, gėrimai ir net vietinį DJ iš kažkur atsitempė. Šokom gatvėj, pagal vietinių atlikėjų dainas, kurias muzikantas, paįvairinimui, keisdavo pasaulinių atlikėjų šlageriais. Mano draugas, ant pečių pasisodinęs vietinį berniuką, juokdamasis dainavo Stingo „Desert Rose“. Vokietis, Šri Lankos kaime, užsimetęs krykštaujantį vaiką ant pečių, užsimerkęs ir išsišiepęs dainuoja apie dykumų gėlę. Ir dabar, mano mašinoje užgroja, niekaip neįsipaišanti į peizažą, ta pati daina. Nematau priešais mane raudonuojančio saulėlydžio. Jis pasikeitė į jį- atminty besišypsantį ir vis atsisukantis į mano pusę.

„Fly me to the moon“ dainuoja man Sinatra, kai aš laukiu prie savo laipinimo vartų. Esu girdėjus visas įmanomas šios dainos versijas. Jei aš būčiau 30 metų jaunesnis, aš tau šią akimirką pasipirščiau, šypsojosi jis prieš išvažiuojant į oro uostą. Jei tu būtum 30 metų jaunesnis, aš tau iš karto atsakyčiau taip, apkabinau jį ir akimis palydėjau jo tolstantį siluetą. Tik užgrojus šios dainos akordams- ar tai būtų vietinis barelis, ar nutriušusi kavinė, ar prabangus koncertas, visi tie prabėgę metai sustoja. Jų niekada nebuvo. Buvo tik ta ilga naktis oro uoste, ir tie tūkstančiai įlipimų į lėktuvus, pro kurių langą žvelgiant, šita daina man pasakodavo apie tave.

Bučiavau visus klubo didžėjus, kad tik jie mums užgrotų, vieną ir vienintelę dainą. Mes buvom niolikinės, pasiutusios kaip nuo grandinės paleisti šunys. Kai užsiropštusi pas plokštelių sukiotoją reikalavau „pakartot“ jis išsiderėjo dar pusvalandį be „tos dainos“ ir bandydamas prisimeilinti nusitempė prie baro. Du alaus- girtai išveblenau įsižeidusi, kad nešokama pagal mano dūdelę, ir susirinkusi gėrimus grįžau pas šokių konkursą klube laiminčią draugę. Jau pradėjus aušti, ir žmonėms skirstytis, supratom, kad mus apvogė. Nei dokumentų nei piniginių- nieko, liko tik du didžėjai rūkantys tarpdury. Kai vienas jų, mus vežė į policijos nuovadą, nepasikuklinau paprašyti, kad pakeliui paleistų tą vieną ir vienintelę dainą.

Buvo tik ilgas, pabaigos neturintis kelias ir mudu. Tylintys, nebežinantys ką pasakyti viens kitam. Klausėm jo mėgstamų dainų, nes anksčiau ar vėliau jos tapdavo mano mylimiausiom. Pasigirsta gitaros G akordas. Jaučiu, kaip mudu abu sekundei sustingstam. Neapsirikom. Tik jo ranka pakyla pagarsinti, o manoji perjungti. Jam ji, jaukus prisiminimas. Man ji- atvira žaizda. Kaip norėčiau kažką kitą apgyvendint tarp tų dainos žodžių. Bet niekam nelimpa. O gaila. Daina per graži, kad jos neklausyti.

Niekaip nesuprantu kaip tie žodžiai įstrigo mūsų atminty, nors nė viena jų nesimokėm. Tikriausiai kalti tėvų baliai, nes kokia „išilusi“ dama, anksčiau ar vėliau rasdavo kelią iki muzikinio centro ir paleisdavo visiems žinomą šlagerį. Manau, kad tai vienintelė daina, kurią mes dainuojam paslapčia nuo kitų. „Žinai kuo ji nuostabi“, kartą pasakė ji glausdama vyno taurę prie lūpų, kai nuskambėjo paskutiniai akordai. „Visa daina, apie meilę ir nė karto žodis „meilė“ nebuvo panaudotas“. Panašiai kaip ir su mumis, pagalvojau tą kart.

Kai žmonės praranda atmintį, veiksmingiausias būdas juos nors trumpam susigražinti yra muzika. Šimtai atvejų pasakoja, kaip senyvo amžiaus žmogus, nebeprisimenantis nei savo vardo nei pavardės, užgrojus reikiamai dainai sudainuoja ją nuo pradžios iki galo. Kartais, dainuodami jie šypsosi. Kartais pravirksta. Kokia emocija aplanko, matyt, priklauso, koks žmogus jiems tose dainose gyvena. Ar prarado ir niekada daugiau to žmogaus nesurado? O gal su kažkuo, gražiausią gyvenimo akimirką išgyveno, ir būtent ji pasiliko tarp kažkieno parašytų natų. Gal tie žmonės, per dainas, niekada nebeišeis. Gal tai, išties, vienintelis būdas juos pasilikti.

Sako, kad kiekvienas žmogus turi savo dainą. Visų gimtadienių dovanas atiduočiau, už galimybę išgristi, kuriose dainose gyvenu. Norėčiau žinoti, kaip man tylint, kažkam skambu. Kaip būtų nuostabu pamatyti ar žmogus tave išgirdęs norėtų klausyti dar ir dar kartą? O gal išgirdę apie mus, nebenori nieko girdėti? Ar yra daina, kurios klausydamas žmogus prisimena, kaip tu juokingai šokai? Arba kaip grįždama iš parduotuvės niūniuodavai tą pačią melodiją, ir pasidarydavo ramu, nes tu tuoj įeisi pro duris. Gal esi kažkuriose dainose ir tik dėl to joje yra tiek daug skausmo? O gal kažkurioje dainoje, tu šypsojaisi taip, kad kažkas, važiuoja tuos 10km ir šypsojosi kartu su tavim?

Prieš metus, pradėjau kaupti dainas, kuriose mano žmonės gyvena. Saugau tą playlistą, kaip didžiausią turtą, nes kai mūsų keliai išsiskiria, o taip nutinka, per dažnai, aš galiu su kiekvienu iš jų dar truputį pabūti.

Tas 3 ar 5 minutes man atrodo, kad to laiko tarpo nebuvo. Mes einam kartu pirkti man kelnių, o tu dainuoji įsikibus į parankę. Arba mes lekiam motoroleriu valgyt ledų, o tu juokiesi, kad tuoj nuvirsim nuo motociklo. Tas minutes aš jaučiu, kad nors ir nekalbam, bet esam šalia. Taip, kažkokiais keistais būdais, aš bandau atminty juos visus užrašyt. Kad jeigu taip nutiktų, jog nieko nebeprisiminčiau, užtektų to dainų rinkinio, kad prisiminčiau daugiau nei savo vardą ir pavardę.

O jei, skaitydamas šiuos žodžius, pagalvojai, jog mes svajojam apie tuos pačius dalykus, aš paliksiu tau užuominą.

Galbūt pats save atpažinsi.

https://open.spotify.com/playlist/4SmxL4vE1IgLBpUvbr3QWt...

O jei galėtum pasirinkti – kokioje dainoje apsigyventum ?

Tau taip pat patiks