Be pabaigos

„Gražiausias bučinio momentas yra trys sekundės iki jo.“

Prieš kelis metus išsiruošiau į vieną didžiausių savo kelionių – Šv. Jokūbo kelią palei Atlanto vandenyno pakrantę. Aprašiau jį savo knygoje, kaip įveikiau beveik 900 km, pamiršdama paminėti, kad buvo mažytė trumpa atkarpa, kurios vis dėlto neįveikiau. Ilgai galvojau, ar kada nors dėl to gailėsiuosi. Ir turėjau tiek progų ištaisyti šią „klaidą“, bet niekada to taip ir nepadariau. Dabar galvoju, kad tai niekada nebuvo klaida. Priešingai.

Kai man liko maždaug 20 km iki Porto, šiam atokiam kelyje sutikau bičiulį, kurio nebuvau mačiusi bene dešimtmetį. Viduryje niekur, septintą ryto, kai net saulė dorai nebuvo pakilusi, mes neprasilenkėm jam bėgant pro šalį. Papusryčiavom kartu, ir kadangi aš buvau gerokai atsilikusi nuo savo grafiko, jis parvežė mane – tuos likusius 10 km iki Porto.

Pernai, tik prabudus pavasariui, mano likimas padovanojo būrelį vokiečių, su kuriais mėnesį praleidau šiame nuostabiame mieste. Išgirdę mano pasakojimą, kaip tie 10 km taip ir nesulaukė mano parodymo, jie skubiai suorganizavo išvyką, per kurią mes visi kartu nuėjome dar kartą tą tobulą atkarpą nuo mažyčio pajūrio kaimelio iki pat Porto širdies. Ėjome ilgai, mano galva – labai per ilgai, ir, pagaliau sustojusi pasigrožėti saulėlydžiu su taure vyno rankoje, supratau, kad ta diena visgi nebus niekuo ypatinga. Išsikviečiau taksi, ir kartu su keliomis bičiulėmis, kurios taip pat pavargo nuo motyvuoto ėjimo, palikome vaikinus užbaigti žygį, kurio, jie stebėjosi, aš pati nepanorėjau pabaigti.

Po kelių ilgų savaičių, šiuo taku ėjau savo gimtadienio proga. Eidama mintyse rinkau dalykus, kurie padarė tuos metus nuostabius (palikau juos čia: ). Saulė jau buvo nusileidusi, dovanodama man nuostabiausią rožinį gyvenimą žadantį dangų, šalia manęs daužėsi vandenyno bangos, o horizonte jau mirgėjo Porto šviesos. Pamečiau skaičių, kiek kartų likimas man buvo dovanojęs tas aukštas akimirkas, kai taip trumpai, bet taip tikrai jauti, kad nieko gyvenime daugiau tau nebetrūksta. Kad jei tas filmas, kuriame gyveni, dabar pasibaigtų, tai būtų gražiausia pabaiga, kurios niekaip pati nebūtum sugalvojusi. Buvo likę nedaug – vos keli kilometrai. Ir aš apsisukusi patraukiau atgal.

Gražiausias bučinio momentas yra trys sekundės iki jo. Ir šitas kelias ir yra ta akimirka, kurią kelintus metus ištęsiu iki begalybės. Nėra pasaulyje neįveikiamų kelių. Tačiau egzistuoja tie, į kuriuos mes pasirenkame nežengti – dėl daugybės priežasčių. Tos akimirkos iki kam nors įvykstant: bučiniui, ištartai frazei, nueitam atstumui, gali dovanoti labai daug, tiek pat daug gali ir atimti. Gal čia metai. O gal man pasidarė daug svarbiau išsaugoti sena, nei turėti kažką naujo. Turbūt gyvenimas parodė, kaip skaudžiai noras kažką pabaigti, pamatyti, įveikti gali atimti tai, kas, atrodė, pasiliks amžinai.

Turbūt todėl, man vaikščiojant šalia didžiojo vandens ir pamačius mažus žiburėlius, įsišviečiančius horizonte, aš nebežengiu toliau. Ir jei daug dalykų aš svajojau ir tebesvajoju atrasti pati, niekieno nepalydėta, niekieno nepašaukta, šitą kelią aš pasiliksiu kaip mažytį stebuklą. Kaip vaivorykštės pabaigą, kurią visi bando įžvelgti, bet niekam nepavyko rasti. O gal, kažkada, atsidursiu ten netyčia. Ir tada beliks dėkoti arba kaltinti likimą. O jam aš linkusi suversti viską.

Buvo lygiai toks pat kalnas Dolomituose, kuriam po savaitės kabarojimosi aš neberadau jėgų ir noro. Jis pasiliko mano neįveikta viršūnė, už kurią aš keliu aperolo taurę, garbindama jį iš toli. Geras jausmas – nebenorėti nieko niekam įrodyti. Dar geresnis – nebenorėti nieko įrodyti sau.

Pasilikim kelias akimirkas: nepabučiuotas, neišsakytas, nenueitas. Kaip tą skausmingą stebuklą, kuriuo vis dar tiki, bet kuriam dar reikia laiko išsipildyti. Ir kada mažiausiai tikėsiesi, galbūt tos trys sekundės pagaliau turės pabaigą, kurios manei nesulauksi.