Pažadai Laosui

Pirštais perbėgu per jo tatuiruotėmis išmargintą ranką, atsirėmusią į lango rėmą. Jis šypsosi, jausdamas, kaip jį tyrinėju, tarsi laukdamas, kada tie pirštai sustos su klausimu. Mažytė, mėlynai raudona vėliava, kuri iki tol man buvo nepažįstama.

– Čia mano pažadas, – atsidūsta ir toliau stebi vandenyną. – Pažadas, kad daugiau niekados ten negrįšiu.

Aš tyliu, laukdama paaiškinimo. Jis žino, kad laukiu.

– Niekada nebuvau atradęs gražesnio krašto. Nenoriu sužinoti, kad jis pasikeitė, – galiausiai ištaria ir, kurį laiką palaikęs mane glėbyje, iškeliauja.

Tas rytas aušo prieš aštuonerius metus. Tada, lydėdama jį per palmėmis apaugusį kiemelį, maniau, kad netrukus surasime kelią vienas pas kitą. Bėgo metai – jis vis sugrįždavo manęs pagloboti laiškais, papasakoti apie naujus kraštus, kuriuos turiu pamatyti, bet niekados nebepasirodė mano tarpdury. Užtruko laiko, kol pagaliau prabilo – prieš išnykdamas visam. Kad ir man, ir Laosui teko ta pati dalia.

Iš šito krašto nesitikėjau nieko. Per daug kartų turėjau per didelius troškimus, ir daugelį tų kartų teko skaudžiai nusivilti. Laosas neatrodė patrauklus – neturėjo nei lengvo kelionės maršruto, nei įstabių istorijų, nei man svarbiausio – vandenyno kranto. Maniau, kad pabūsiu kelias savaites. Bėgant paskutinėms mėnesio dienoms, visas jas pažymėjau ašarodama. Atrodė, niekas nepasikeitė nuo to ryto, kai pirštais vedžiojau aplink ištatuiruotą Laoso vėliavą, iki šios dienos, kai, atradusi šį kraštą, pažadėjau visai ką kita, nei mano tuometinis mylimasis.

Man niekada nepatiko vaikai. Kaip ir kodėl aš atsiradau nuošaliame kaimelyje mokyti čionykščių anglų kalbos – vienas Dievas težino. Paklausta, kokio amžiaus vaikai man labiausiai prie širdies, atsakiau, kad man jokio skirtumo. Turbūt todėl gavau paauglių klasę. Vienintelę, kuri nebėga savo mokytojos pasitikti ir apkabinti. Vienintelę, kurioje visi į tave žiūri santūriai, išlaikydami atstumą. Ir jei pradžioje netryškau noru ten dirbti, po pirmų minučių supratau, kad pasiliksiu čia. Ir kuo ilgiau – tuo geriau.

Mano porininkas klasėje buvo Tui. Ir jei kalbėsiu ar rašysiu apie Laosą, kiekviename mano sakinyje gyvens šis žmogus.

Jis užaugo slėpdamasis duobėse, kad po kaimą siaučiantys teroristai nepastebėtų jo ir nenušautų. Jau vaikystėje sau pažadėjo, kad išmoks kalbėti kita kalba, nors, tiesą pasakius, tam neturėjo jokių galimybių.

– Skaitydavau bet kokias knygas anglų kalba, – pasakoja nepriekaištinga tartimi, naudodamas žodžius, dėl kurių mano žodynas ima gėdytis.

Kol laukdavome, kol vaikai susirinks, kartu stebėdavome saulėlydžio apšviestus ryžių laukus. Jis man pasakodavo apie žiaurumą ir grožį, kurį teko matyti ar patirti, apie nepaprastą žmonių valią atleisti. Tui kažkokiu būdu nelaikė manęs kitokia – kaip dažnai pasitaiko bendraujant su Azijos gyventojais. Nuo pat pradžių jis leido man tapti jo drauge, nesvarbu, kokie skirtingi augome ir kaip skirtingai užaugsime.

O kol mes, persisvėrę per palangę, su Tui kalbėdavome apie gyvenimą, ta nematoma tylos siena tarp manęs ir mokinių po truputį griuvo. Kiekvieną dieną vis kas nors prieidavo ir nedrąsiai paglostydavo ranką ar nugarą. Kitas išmoko pamokos pabaigoje „duoti penkis“, vėliau vienas kitas įsidrąsino ir, kol niekas nemato, – apkabindavo. Taip ir augome visas tas savaites, kol galiausiai prieš pamoką išgirdau surepetuotą sakinį, kuriame nebuvo nė vieno teisingai ištarto žodžio, ir vis tiek jis liko kaip gražiausias kada nors girdėtas žodžių kratinys, skirtas man.

– Giliai širdyje aš bijau, kad tau pasiseks, Tui, – prabėgus kelioms savaitėms prisipažįstu, mums nakčia pėdinant iš mokyklos namo. – Tie, kuriems staiga pradeda sektis, pasikeičia. Ir dažniausiai – ne į gerą.

Kurį laiką jis tyli. Po per ilgų sekundžių matau jo nežymų galvos linktelėjimą.

– Turbūt tu teisi, – galiausiai pritaria, ir abu paskęstame savo prisiminimuose. Apie visus tuos, kuriems pasisekė, ir būtent dėl to nebenorėjome jų pažinti.

Labiausiai nelaukiau atsisveikinimo su juo. Nežinojau ir nežinau, ko tokiam žmogui linkėti. Nes už viską labiau trokštu, kad jis liktų toks, koks yra dabar. Kuriam ne jis, o kitas būtų svarbiau. Kad būtų toks pat žmogus, kuris, išgirdęs, kad tau neramu kažkurią kelio atkarpą eiti vienai, visada įsitikindavo, kad jis ar kas nors kitas bus šalia. Žmogus, kuris ilgai, ramiu veidu mąstys ir, pagavęs tavo žvilgsnį, išsišieps šilčiausia pasaulio šypsena. Ne dėl to, kad suprastų priežastį kodėl jį stebi. Kad nusišypsotų, jam pakanka, kad tu šypsaisi.

Pilnas mėnulis kabo virš galvų, ir mes visi, išsirikiavę eilute, pasukame smakrus teisingu kampu.

– Ar dabar matosi? – perklausiu ir išgirstu vaikiškus aikčiojimus iš suaugusiųjų lūpų. Nedaug kas iki šios dienos pastebėjo kiškį mėnulio viduryje. Nedaugelis, nes dauguma tiesiog neturi tokiam stovėjimui ir žiūrėjimui į dangų laiko. O mes čia, atvykę iš skirtingų šalių ar skirtingų Laoso kampelių, nusprendėme, kad bent trumpam to laiko turėsime.

Po akimirkos šoku į lagūną ir plaukiu link skaisčiai mėnulio apšviesto kūno. Mūsų, užsieniečių, čia daug. Bet ne visi supranta, KAIP mums pasisekė. Apsupta kalnų, apkabintų debesų, kur žvaigždės mirksi kaip išprotėjusios, aš netikiu, kad tokios dienos ir tokios naktys egzistuoja. Tyla. Tik aš, mirgantis pasaulis ir prancūzas, pasakojantis savo istoriją. Ir pirmą kartą suvokiu, kad nebesiilgiu vandenyno.

Nebesiilgiu nė vieno žmogaus. Tas jausmas toks keistas ir netikėtas, kad darosi baugu – lyg gabalėlį savęs pamesti ir laukti, kas bus. Bet neįvyksta nieko.

– Primink man rytoj, kad patikėčiau, – paprašau ir panyru po vandeniu. Girdžiu, kad jis kalba. Negirdžiu, ką. Lagūnos vanduo bėga tarp mūsų, užgoždamas žodžius, palikdamas tik jo akcentą. Išnyru šalia ir žiūriu į tą jauną vaikiną – tokį, tobulai pritinkantį prie Laoso grožio. Mąstau, kad likimas toks dosnus ir toks negailestingas tuo pačiu metu.

– „Bavoiu“, – išgirstu jį prunkšiantį ir pradedu pavydėti jo būsimai žmonai. Galbūt žmonės iki trisdešimties vis dar turi tikėjimo, kad pasaulis visur bus toks, kokį atradome jį čia.

Prabėgo beveik mėnuo, kol galiausiai prisiverčiau išvykti. Specialiai norėjau ilgo atsisveikinimo su šia šalimi, todėl pasileidau į kelių dienų kelionę upe, kuri turėjo mane išplukdyti iš čia – kitaip savo noru nebūčiau išvykusi. Galvojau, kad susidėliosiu mintis ir galiausiai nurimsiu.

Netikėtai į laivelį įšoko nedidukė mergytė. Močiutė jai pamojo nuo kranto, o ji, apžvelgusi visus keleivius, pasirinko mane kaip savo susėdovę. Gerą valandą ji tyrinėjo mane akimis – taip pat akylai, kaip ir vaikai klasėje. Galiausiai atidarė nediduką maišiuką ryžių ir, mažais pirštukais sukdama rutuliukus, valgė pati ir reikliai tiesė man. Sukirtusios ryžius, lupome bananus. Apie nieką nekalbėjome – žiūrėjome viena į kitą ir visą laiką juokėmės.

Iš Laoso savo draugui vežiau šokolado plytą. Ją gavusi, ji išpakavo ir vis tiek pusę siūlė man. Galiausiai, laiveliui trumpam sustojus, ji išsilaipino kažkokiuose brūzgynuose. Kniūbsčia pasileido į šalia esantį kalną ir mojo man tol, kol galiausiai išnyko už posūkio. Turbūt daugelis laivelyje nesuprato, apie ką mes. Kodėl, nė vieno žodžio nepasakiusios, visą laiką krizenome. Taip ir pasilikome vieno japono fotoalbume – o viena iš tų nuotraukų iškalbingesnė už visus sakinius, kuriuos čia parašyčiau.

Taip norėčiau jam pasakyti, kad jis padarė klaidą. Kad yra daug daugiau pasaulio kampelių, pasmerktų keistis. Ir keistis greitai. Tik ne šis. Kad čia vis dar labai sunku ir vargina keliauti, ir kol taip bus – tol niekas nepasikeis. Žmonės dar neišmoko čia apgaudinėti. Neišmoko, kad pirma – jie, o tik tada kitas.

„Same same but different“ – kartoja vieną ir tą pačią frazę kaime gyvenantys žmonės. Kai kurie net nesupranta, ką sako, bet jiems patinka, kaip skamba šis sakinys, todėl kartoja kiekviena pasitaikiusia proga. Kartodami – juokiasi.

O aš žiūriu į juos ir šypsausi, suprasdama, kad visi tie metai, per kuriuos keliavau po pasaulį tiksliai nemokėdama įvardyti, ko ieškau, atlydėjo mane iki šito krašto. Kuriame, rodos, nieko nėra, bet visko pagaliau užtenka.

Tau taip pat patiks