Aukso amžius

Kad kažkas pasikeitė ir nebesu jauniklė pajutau kai pradėjau susitikinėti su jaunesniu kavalierium. Viskas lyg ir būtų buvę gerai, tik mums kažkada nuėjus pašokti jis pradėjo straksėti tą šokį...kur ten kojom greit mala jaunimas. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad amžius dažnai atsiskleidžia šokių aikštelėje. Nors, geriau pamąsčius- visi turėjom tą tetą Ireną, kuri į kumštukus sugniaužtas rankas įnirtingai judindavo palei klubus kol dėdė Antanas, atsisagstęs viršutines marškinių sagas tarsi raitelis tūpčiodamas sukdavosi aplink. Ir niekam nekildavo klausimo kurios jiedu kartos atstovai. Taip ir aš ,tąsyk, šokių aikštelėje, pasijaučiau kaip teta Irena, ilgėdamasi laikų, kai vaikinai tempdavosi šokti tam, kad turėtų pretekstą tave paliesti. Teko pripažinti, kad amžiaus skirtumas vis tik reiškia. Kartų skirtumas mane pasitiko su naujais muzikos stiliais, tokiais kaip reggetonas, apie kurį buvau girdėjusi tiek kiek mano močiutė apie hiphopą. Kai pamačiau kaip 10metės mergaitės šoka Tik-toke ( taip, jei mes ankščiau galvjom, kad mokam seksualiai pasirangyti klube, dabar galim galvoti iš naujo). Galiausiai, viską vainikavo naujas "Sex and the city" serialas, kur merginos ,kurios man išgyvenant paauglystę, pasakojo apie nesibaigiančius vakarėlius ir savęs, savo mylimųjų paieškas, dabar kalba apie menopauzę.
Norit tikėkit norit ne – girdėjau, kad dešimtmetis tarp 30 iki 40 yra pats nuostabiausias, ir dabar žengdama pirmuosius žingsnelius šiame aukso amžiuje pradedu pajusti kodėl.
- Man nebeįdomu, ačiū už pakvietimą, bet manau, jau eisiu, - atsistojusi mandagiai atsiprašau palikdama barą į kurį buvau pakviesta stebėti vieno muzikinio/šokio pasirodymo. Greičiausiai, anuomet būčiau sugalvojusi kokį prisitaikyma- kad kažkas skambina, kažkas labai svarbaus įvyko, kitokio tipo mandagų “atmazą”, kad galėčiau dingti. Tačiau pastaruoju metu, mano pačios nuostabai išmokau sakyti tiesą. Nuobodu. Susitiksim niekada.
Nežinau ar visi perkopę 30-metį išgyveno šį etapą, bet aš pajutusį jį neapsakojamai mėgaujuosi. Vis dažniau su drauge kalbėdamos užsimenam, kad pagaliau tapom nepakančios dalykams kurie, tiesą pasakius, neturi prasmės. Niekada, matyt ir neturėjo. Ankščiau sakydama, kad patys nuostabiausi žmonės yra paprasčiausi, šiandien ironiškai pati sau šypsausi. Man gera prisiminti ta mielą Agnę, kuri dažnai leisdavo dienas, kartais savaites, retai- ilgus mėnesius su įvairaus plauko keistuoliais. “Visi žmonės yra geri ir įdomus”- bandydama pateisinti savo vidinį nerimą kartodavo ta Agnė. Naivuolė. Ne kartais, o pasirodo ir pakankamai dažniai, žmonės su kuriais susiduri būna buki. Nuobodūs. Žmonės kurie neranda sau vietos ir ją atrasti prašo kitų. Būna gobšūs ir savanaudžiai. Melagiai. Tinginiai. Stebuklingi naivumo burtai matyt baigia galioti. O galbūt mažiau žmonių jau norisi. Nebe kiekybės. Kokybės.
Mano mylimiausio italų režisieriaus P.Sorentini Filme “Didis grožis”, pagrindinis veikėjas viename iš epizodų pasako nuostabią frazę “The most important thing I discovered a few days after turning 65 is that I can't waste any more time doing things I don't want to do.” (Pats svarbiausias dalykas, kurį supratau po kelių dienų kai man sukako 65 yra, kad aš negaliu švaistyti laiko dalykams, kurių nenoriu daryti).
Skirtumas tarp manęs ir filmo personažo – man tik bus 30. Ir žinau, kad dar po dešimt metų skaniai pasijuoksiu iš šitos Agnės kuria esu dabar. Tačiau dabar, leiskit man pradėti gyventi šiame aukso amžiuje, kur pagaliau pradedu suprasti, kad saulės kremas reikalingas ir žiemą, kuriame aiškėja, kad įdomūs ir geri žmonės yra išimtis, o ne taisyklė , o skaitydama citatas tokias kaip “dirbk darbą kurį myli ir tau niekada nereikės dirbti” teatrališkai vartau akis suprasdama, kad ši mintis yra didžiausias žmonijos sugalvotas melas.
Gerų dalykų visuomet yra daugiau.
Geriausias dalykas šiame amžiuje būti su savo amžininkais. Kurie sarkastiškai pritars, pasijuoks, arba pabumbes kartu, kad jau kažko nebesuprantam.
“Tai kaip jūs susipažinot” palinkęs prie mūsų staliuko žagsėdamas klausia dvidešimtmetis jaunikaitis manojo draugo. Šis kažką jam vienu sakiniu atsako, per “reggetoną” nelabai girdžiu ką tiksliai. Jaunuolis, matyt nelabai susidomėjęs mūsų istorija, bandydamas prarėkti muziką šaukia savąją versiją, iš paskutinių jėgų glėby laikydamas savo privargusią damą. Nesu buvusi bare kuriame suprasčiau esanti vyriausia klientė. Visada būna pirmas kartas. Laimei, mano draugas dar vyresnis, tai ne viena šitam mūšio lauke. “Eime seneli”- ironiškai patapšnoju jam per petį. “Leiskim jaunimui pašėlti”- ir nors jis juokdamasis sako kad galim dar pabūti, abu, dar kartą apžvelgę auditoriją, suprantam, kad metas. Nė vienas per vakarą juk nesuprasim kaip ten strykčioti ir tas kojas greitai malti. Greičiau jau aš suspausiu kumštukus o jis atsisegs kelias viršutines markinių sagas.
Po minutėlės mes jau lovoj, valgom guminukus ir žiūrim pabaigos neturintį serialą per Neflix.
Penktadienis.
Puse dvylikos.
Aukso amžius, sako, pats gražiausias.