8 metai

Dažniausiai prie laipinimo vartų bijai tik dviejų dalykų: kad nesvertų kuprinės ir kad nepravirktum balsu. Nutikus pastarajam – bijai, kad visi žiūrės ir, sugalvoję savo priežastį, gailės, nors tiesą pasakius, verki, nes nesurandi, kaip paaiškint jausmą, kuris nėra nei liūdėsys, nei džiaugsmas. Galva, kaip ir ta kuprinė, pergrūsta dalykų, be kurių, rodos, neišgyventum, tik jie kartais tampa per daug sunkūs panešti. Supranti, kad žodžiai – visi jie ateis vėliau. Smarkiai per vėlai, kad būtų laiku pasakyti.

8 metai. Tiek prabėgo nuo tada, kai su mėlynu lagaminu nusileidau į tamsų, smilkalais kvepiantį oro uostą. Gatves buvo tik ką nuplovusi tropikų liūtis, ir aš mažame lapelyje, suspaustame drebančioj rankoj, bandžiau išskaityti viešbučio, kuriame turėjau apsistoti, adresą. Galiausiai sustojau prie keturių juostų kelio, kurį pereiti tada atrodė neįmanoma misija, ir pravirkau. Negalėjau įvardinti, kodėl išsikrausčiau iš namų ir, pametusi viską, išskridau. Supratau tik, kad negalėjau kitaip. Turėjau pasprukti.

Šiandien – lygiai aštuoni metai nuo tos nakties. Einu iš Laoso oro uosto, nežinodama nei kur nakvosiu, nei kaip teks nusigauti iki miesto. Ramu. Taip norėtųsi atsukti laiką atgal ir tai, verkiančiai prie kelio Agnei, pasakyt, kad nežinoti taps normalu. Kad būtent to jausmo vedama keliaus ji visus tuos 8, gal ir 80 metų į priekį.

Per visus šitus metus girdėjau daug patarimų, kaip reikia teisingai keliauti ir kaip, gink Dieve, nedaryti. Atrodo, kad visi stengiasi būti tokie originalūs su savo keliais ir keleliais, pamiršdami, jog vien dėl to, kad eisi kitu šaligatviu, geresniu žmogum netapsi. Regis, vis mažiau žmonių paklausia savęs, kaip, kur ir su kuo norėtų būti, jei savo kelių niekam negalėtų nei parodyti, nei apie juos papasakoti. Galbūt užtektų mažiau. Leistume pabūt sau ilgiau?

– Ar bijai mirties? – klausiu savo žavaus pasimatymo, kuris tuoj švęs savo 73-ąjį gimtadienį. Nutviekstas besileidžiančios Indijos saulės jis išsišiepė ir palingavo galva. Ir kitą dieną išsidangina į pavojingiausius Indijos rajonus fotografuoti, kaip ten gyvena žmonės. Ir tik dėl jo šiandien, besileidžiant lėktuvui, neįsitvėriau abiem rankom už sėdynės. Lyg koks palaimingas užkratas, kuriuo nenorėdamas, jis vis tik pasidalino. Užmerkiau akis ir galvojau, kad jei jis gali nebijoti, vadinasi, galiu ir aš.

– O tai kaip su meilėm? – žiūri į mane nuostabaus grožio žydė, su kuria, kitoj šalies pusėj, pasislėpusios nuo personalo, traukiam saldų naktinį dūmą. Laukdamos, kol užges visos šviesos, spėjom atpasakoti savo gyvenimus, kaip pasakoja žmonės, kurie daugiau niekada gyvenime nepasimatys. Žiūriu į ją ir kažkodėl matau save po dvidešimtmečio. Ir tas vaizdas – jaukus. Atsisuku ir, atkartodama jos balsą, paklausiu to paties, ir abi keistai nusijuokiam.

Plaukai plaikstosi vėjyje, kai vidury nakties motoroleriu lekiam vos keliais žiburiukais apšviesta pakrante. „Pasitikėk manim“, – girdžiu jį sakant. Laimingai atsidūstu, nepatogiai apsikabinu jį per liemenį ir išsišiepiu, jausdama, kaip kutena vis dar prie pėdų prilipęs pajūrio smėlis. Jei būtų vieta, kurioje visi šitie pokalbiai įvyktų vienu metu – aš niekada tos vietos nepalikčiau. Niekur kitur nekeliaučiau, tik ta pačia pakrante trinčiausi ir su tais pačiais žmonėm apie meilę, mirtį ir pasitikėjimą kalbėčiau. Tačiau čia tik tos laimingos dienos.
O būna ir kitų.

„Aš pati“ – buvo pagrindinis sakinys, kurį nuo vaikystės kartojau, vos tik išmokau sudėti žodžius į logišką sakinį. Man priminė tėtis, kai kažkada buvau bepradedanti jį kaltinti, kad kažko jis kažkada nepadarė dėl manęs. Vis dažniau prisimenu šį sakinį pati, kai įsižeidžiu, jog kažkas nepasielgia taip, kaip aš būčiau troškusi. „Aš pati“ – per tuos metus turėjau kartoti šimtus kartų, kai kažkur nusidanginusi verkiau, jog nieko nėra šalia, kas už rankos palaikytų. Kai prie ligoninės lovos niekas nepasėdėjo šalia ir nepažiūrėjo kartu, kaip lašelinės lašeliai nubėga per vamzdelį ir aš po truputį rimstu. Pati kalta, galvodavau, prisiminusi visus kartus, kai, negalėdama su kuo nors susišnekėti, neišmokau likti. Lengviau buvo pabėgti. „Aš pati“ – sarkastiškai išspaudavau pro stipriai sukastus dantis, ir, abiem delnais nusivalius ašaras, pasistatydavau nugriuvusį motorolerį. Užsimaudavau didžiausias pūsles pritrynusius batus. Tęsdavau kelią, iki kol kažkam netikėtai pasiūlius panešti kuprinę, vos susilaikydavau, kad tam nepažįstamajam nepasipirščiau. Tas sakinys – tiek daug atima. Ir vis tik, tokioms dienoms prabėgus, daug daugiau padovanoja.

8 metai, ir kiek daug juose sutilpo, ką maniau užmiršiu, bet dabar čia stovint viskas apsisuka ir grįžta. Atsidūstu klausydama, kaip prie vartų kviečia paskutinius keleivius. Kiek kartų stoviniavau ir galvojau, ar skristi. 8 metai, per kuriuos savo geriausią draugę daug daugiau mačiau telefono ekrane nei realiame gyvenime. Visi metai, per kuriuos ji įsiminė mažiausiai 8 vardus, dėl kurių nemiegodavau naktį. 8 metai užmiršto ir vis sugrįžtančio įsitikinimo, kad smagiausia šioj žemėj yra bučiuotis. Tiek metų ir dešimtys vos pagautų skrydžių. Keli kartai ilgesnio pasirąžymo lovoje, nes tavęs paprašė pasilikti. Tuose metuose kartais tik tiek ir užtekdavo, kad tave sulaikytų. Metai, kuriuose buvai kažkieno gyvenimo pradžia. Kažkieno – nebenorimo kartoti etapo pabaiga. Visi prabėgę mėnesiai, per kuriuos supratai, kad patys gražiausi žmonės taps tie, kurie kažkodėl įduos tau visus įmanomus įrankius, kad galėtum juos įskaudint. Parodys, kur durti, kad būtų skaudžiausia, ir užuot tuo pasinaudojus, tu pajausdavai, kad labiau už viską nori tuos žmones saugoti. Laikas, per kurį suprasi, kad išdidumas ir savisauga tavęs nepraturtina. Atvirkščiai. Nes skaudžiausiai įsiduriam tik patys sau. 8 metai ir kelios saldžiai rūgščios akimirkos, kurioms pasidavus pripažįsti, jog kiekvienas, neišvengiamai, būsim blogas kažkieno istorijoj. Gražiausi gyvenimo metai, per kuriuos tu taip ir nesužinai, kaip meilė baigiasi. Vietoje to – daugybė kartų patyrei, kaip ji prasideda.

Tikriausiai Agnė, kuri skaitys dar po 8 metų, galės paneigti viską, ką, kaip didžiausią atradimą, išrašau šiandien. Ir vis tik netikiu, kad ji, sėdėdama oro uoste, nors sekundei neprisimins, kad kažkada nemokėjo nusipirkti bilieto, paklausti kelio ar meldėsi kiekvieną kartą pasukdama motorolerio raktelį. Kad tą aplytą naktį ją išgelbėjo vienas diedukas, pravėręs langą ir paklausęs, ko verki, ir jai traukiant snarglį ir bandant prakalbėt, tas pats diedukas paėmė iš rankų lapelį ir nuvežė į reikiamą adresą. Netikiu, kad smėliu aplipusios pėdos nebus jos laimingos dienos įrodymas. Arba kad užmirš, jog bučiuotis yra smagiausia gyvenimo veikla. Galbūt ji turės daugiau žodžių žodyne, kad lengviau atsikvėptų nebeašarodama prie laipinimo vartų. Ir galbūt ji pagaliau bus pakankamai suaugusi ir nusipirks sau papildomą bagažą, kurio jai pačiai nebereiks sunkiai tempti. Kad jai ir toliau skaudės žandai prieš naktį, nes visą dieną juokės. Ir taip ir nesuras balanso gyvenime. Nes jei tai ir sveika – tai baisiai neįdomu.

O šiaip, ateities Agne, jei tu skaitai, nepamiršk, kad papajas reikia valgyti su citrina, nes kitaip jos smirda panešiotom kojinėm. Kad negalima išeiti iškart po saulėlydžio, nes dangus nusidažo raudonai tik po 10 minučių po saulės laidos. Kad nesi tu tokia ypatinga, kad tavo lėktuvas nukristų. Todėl ir toliau apsimesk, kad nebijai. Kad nieko šitam pasauly nebebijai.

Tau taip pat patiks...