Kam aš parašiau knygą?
6/20/2024
Kam aš parašiau knygą?
- Apie ką knyga? – išsišiepia vedžiodamas pirštu per viršelį.
- Apie meilę – kažkaip per daug sarkastiškai apibūdinu man patį brangiausią kūrinį.
- Tai vadinasi aš ne tavo auditorija.
- Kiekvienas žmogus, yra mano auditorija- nesutinku.
Kitą dieną jis siunčia man sakinius, kuriuos pasibraukė. Ir aš suprantu, kad galvodama, jog knygą aš parašiau sau, išties ją paskyriau kiekvienam kuriam gyvenime skaudėjo. Ir kurio tas skausmas dar nepaliko.
Tiems, kurie galvoja, kad yra paskutiniai durniai ant šios žemės, kurie dar tiki. Ir norėtų netikėti, bet matyt, kai kurių dalykų negali pasirinkti. Knygą aš parašiau tiems, kurie taip ir neišmoko nemylėti. Kurie netikėdami į Dievą, labiau už dorą krikščionį išmoko atleisti. Nes neatleisti būtų reiškę prarasti. Žmogui, kuris pametė skaičių vakarų, kuriuose sėdėjo ir su dangum kalbėjo. Kuriam vienintelio, ko tuose vakaruose reikėjo- kad kas nors pasakytų, jog viskas bus gerai. Aš parašiau knygą tam, kuris taip ir neišmoko mylėt puse kojos. Kad nepradėtų mokytis. Žmogui, kuris prieš miegą nebando nustumti minčių į šalį. Kuris tų minčių kamuojamas vidury nakties sėdi verandoje ir rūko, galvoje sukdamas tą patį scenarijų iš naujo. Aš parašiau žmogui, kuris buvo daugybę kartų įskaudintas, ir visus tuos kartus, tuo skausmu mėgavosi. Kuris su baime suvokia, kad gyvenime galės rinktis tik tarp skaudžios vienatvės ir dar skaudesnės meilės. Žmogui, kuriam užteko jėgų susirinkti save iš naujo, daugybę kartų. Per daug kartų. Kuris žino, kad dar nekartą teks tai padaryti ir vėl. Aš parašiau knygą Tau. Kuris neturėdamas nieko, sugebėjo duoti daugiausiai. Kuriam gražiausias gyvenime išgirstas garsas tapo kito žmogaus kvėpavimas. Tiems, kam posakis „laikas gydo“ pasiliko kaip didžiausias visų laikų melas. Aš parašiau tokiam pačiam- kuris taip ir neišmoko elgtis teisingai, nes iš visų jėgų stengėsi nedaryti to, ko nenorėtų kad jiems darytų.
Aš parašiau apie viso pasaulio margumą, apie smilkalais užterštą tikėjimą, apie keisčiausius žmones ir brangiausius turtus- ir visa tai tam, kad tarp eilučių save atrastum. Tebūnie visi tie puslapiai tik dėl to vieno sakinio. Dėl tų penkių ar šešių žodžių, kurių tau taip reikėjo tačiau niekas jų taip ir nepasakė.
Yra posakis, kad kai daliniesi skausmu jis mažėja. Su manuoju ši teorija neveikia. Vis tik aš apie savo žaizdas išmokau kalbėti garsiai. Man dėl nė vieno rando negėda. Ne visi jie užgiję, bet kaip ir tada, taip ir dabar- visus juos aš nešioju kaip papuošalus. Jie- mano istorijos tau. Apie tokius pačius žmones, kuriems šimtus kartų buvo parodytas, tiesus, auksu grįstas kelias, kuriame be kliūčių galėjai nueiti ‘‘teisingo“ gyvenimo link, tačiau mudu, pamindžikavę vietoje, galiausiai pasileisdavom bėgti per brūzgynus kur kritom ir krisim ne kartą.
Aš šitą knygą parašiau kaip amžiną priminimą. Kad kiekvieną kartą, kai sugalvosiu susitvarkyti gyvenimą, aš atsiversčiau puslapius iš naujo. Kad prisiminus, visus savo gyvenimo pasirinkimus, kuriuos aptarę psichologai pasukiotų pirštą prie smilkinio, aš šypsočiausi. Kad tarp tų puslapių, kuriuos parašiau mums, vėl atrasčiau vienintelį gyvenimo tikslą.
Jis ten labai aiškiai įvardytas.
Sakysi- elementarus jis. Nuvalkiotas.
Bet jei bandysi jį neigti- meluosi.