Permąstymai

Pramerkiu akis ir stebiu tarpelį tarp užuolaidos ir lango. Girdžiu tylų kvėpavimą šalia, tą patį, kurio kažkada galvojau nebeišgirsianti. Tą patį, kuris ir gydo ir skaudina tuo pačiu metu. Akys prabėgą baltomis lubomis ir įsistebeiliju į virš lovos kabančią baltą lempą. Turėčiau keltis, bet net nekrusteliu, ne tiek bijodama, kad jį pažadinsiu, kiek vildamasi, kad ši akimirka išsiplės iki begalybės. Laikau delne suspaudusi jo juokingus pirštus, stebiu virš mūsų kabančią baltą lempą, girdžiu už užuolaidų pasislėpusį bundantį miestą. Pilnatvė. Ta, kurios per visą pasaulį ieškojau. Ir neradau.
Pasisuku ant kito šono ir bandau jo laikrodyje suskaičiuoti valandas, kurios mums dar liko. Pažiūriu į miegantį veidą ir švelniai pabučiuoju jausdama, kad kiekvieną kartą prisilietusi aš prarandu gyvybę. Jis mieguistai pasimuisto ir suradęs mane vėl apkabina. Aš toliau stebiu virš mūsų kabančią lempą ir mąstau, kad turėtume po šitiek metų pagaliau prabilti. Tai, turbūt, būtų logiška. Bet niekas tarp mudvieju, niekados nebuvo logiška. Vis tik- nieko tikresnio gyvenime mums neteko patirti.

“You must love in such a way that the person you love feels free”(Tu turėtum mylėti taip, kad žmogus, kurį myli, jaustųsi laisvas). Prisimenu skaitydama pastarąją citatą, pati sau juokiausi. Tuomet, ir daugelį dienų iki šio ryto, tikėjau, kad meilė tai savęs atidavimas kito malonei. Kad dviejų žmonių ryšys yra nuolatinio kompromiso ieškojimas. Kas skambėjo logiškai ir amžių amžius – patvirtinta teorija. Ir kaskart besimezgant naujiems jausmas ateidavo diena kai išsigąsdavau ir pabėgdavau – man smagu būdavo iki to momento, kai žmonės pabandydavo mano santykį įvardyti, užrengti mano jausmui rūbą. Tomis akimirkomis atrodydavo, kad tapdavo sunku net įkvėpti. Kad nuo to laiko, mano svajonės konkuruos su kito svajonėmis, laikas nebebus tas kurį pasirinksiu, bet tas kuris bus likęs. Kol man stebint baltą lempą ir girdint jo kvėpavimą šita frazė vėl grįžo į mano mintis. You must love in such a way that the person you love feels free.
Jaučiu, kaip jis busdamas suspaudžia mano delną. Giliai įkvepia lyg ketindamas kažką sakyti, lyg kartu su manim būtų stebėjęs tą baltą lempą ir galvojęs tas pačias mintis, ir iškvepia, matyt, kaip ir aš, neradęs jėgų prabilti. Atsisuku ir nusišypsau jo užmiegotoms akims. Būtent taip aš ir myliu. Tik taip aš leisiu kam nors save mylėti.

Po kelių dienų begalybė pasibaigė. Kaip ir daugelį kartų prieš tai.

Imu iš lagamino daiktus ir kartu su jais bandau sudėlioti mintis. Atrodo, kad visa kas įvyko, viską aš išsigalvojau. Kad nebuvo tų Šri Lankos vėžliukų, kurie nardydavo kartu tarp bangų, kad nevalgiau tų mangų baltam paplūdimy, kad niekada taip ir nebuvau pabučiuota po žydinčiais kaštonais Europos vidury. Ir nebuvo to ryto, kuriame jaučiau, kad visi lėktuvai mane skraidino iki tos akimirkos, kurioje daugiau nei iš visų skaitytų knygų, daugiau nei iš visų regėtų filmų, supratau, kiek daug mes pasakom tylėdami. Kad ne žodžiuose meilė gyvena. Meilė gyvena veiksmuose. Ir po ta balta lempa, po baltomis lubomis, baltame kambaryje.
Pagaliau iškraunu paskutinę dėžutę, uždegu smilkalus, giliai įkvėpiu ir galiausiai leidžiu sau priimti. Buvo. Ne taip, kaip man norėjosi. Taip kaip man labiausiai reikėjo.

Ir kai man pagaliau sueis 101 metai, ir aš pasiklojusi lovą galvosiu apie viską, ką per gyvenimą nuveikiau, esu tikra, kad šį etapą aš užskaitysiu kaip vykusį. Kad pasikabinsiu virš galvos baltą lempą ir kikensiu iš visų tų akimirkų, kai maniau, kad kažkas nebeįvyks, bet įvyko. Kad galvodama jog nemylėjau taip, kaip moko mylėti kiti, mylėjau taip kaip galėjau geriausiai. Kaip norėjau būti mylima pati.

Linkiu, kad ir Tu, nieko gyvenime nesigailėtum.
Ir negalvotum.
Per daug – negalvotum.