Gal mes tiesiog prasilenkiam?

Horizonte matau link mūsų judantį lietaus debesį. Tačiau mudu sėdim ir nejudam. Kažkada taip sėdėjom ir žiūrėjom į kito vandenyno bangas, kai jis pasakė man, kad taps tėčiu. “Tikriausiai, geriausiais dalykas kas mudviem nutiko, yra tai, kad mes niekada taip ir nemylėjom vienas kito”, po ilgos pauzės pagaliau prabylu. Jis nusišypso ir nieko neatsako. Tyrinėju jo spėjusius pražilti smilkinius ir dievo dovanotus bruožus. Kadaise mudu buvom Lui ir Vita, šiandien, jaučiu, kad sėdim šalia vienas kito kaip pralaimėję varžybas žaidėjai. Jis taip nieko per tuos metus ir nepamilo. Aš taip ir nesuradau pabėgimo nuo vienintelės meilės. “Susitiksim dar po trijų metų” suspaudžia glėby atsisveikindamas ir aš geriau nei kada ankščiau suprantu, kad nesusitiksim. Nuo dabar mudu, visada prasilenksim.

- Gal mes kažko nepasakėm, tada kai reikėjo pasakyti? – klausia manęs draugė ir aš puolu aiškinti, kad jau viską išsakiau, išrašiau ir jei reikėjo- išrėkiau, kad bet kuriam, mylėjusiam ar mylimam būtų aišku. Bet sustoju.

- Tikriausiai,- atsakau. – tikriausiai, laiku mes niekada nepasakysim visko, ką iš tiesų turėtume pasakyt.

Ir ne tik kad mylim. Laiku nepasakom ir kai meilė baigiasi.

-Aš tavęs nebepažįstu, - pernelyg keistai nusijuokiu į ekraną kol jis bando atrasti teisingą kelią, kuris vestų į mišką, kuriame išsitiesęs pavėsyje skaitys knygą. Knygų jis niekada neskaitydavo. Nei tas kurias jam rekomenduodavo, nei tas kurias jam dovanodavau. Buvo visiškai kitoks, kai susitikom. Jis, tuo tarpu, niekada ir nebandė ieškoti skirtumo tarp buvusios ir esamos manęs. Kol jo akys bėgioja tarp ekrano ir kelio, galvoju, ar gerai padariau, kad kadaise taip ir nepasakiau ką turėjau. Žiūriu į jo atvaizdą ekrane mąstydama, ar tada – laikas mums būtų sutapęs, ar dar labiau mus išskyręs? Jei tinkamu laiku būčiau prabilus, ar vis dar matyčiau jo veidą ekrane, o gal būtume išnykę iš vienas kito horizontų. Gal pasakyti dabar? Kad paskui, netektų gailėtis ir karoti tų nelemtų sakinių “jeigu tik tada būčiau…”. Tačiau nebeturiu ką pasakyti. Norėčiau prabilti tam kuris buvo. To kuris yra – aš nespėjau pažinti. Nežinau, ar taip pat sudievinčiau kiekvieną jo pabėgusį juoką, kaip kad nepailstančiai jo laukdavau ankščiau. Ar bėgčiau nuo dabartinio, į tolimiausius pasaulio kraštus, kaip kad bėgdavau anuomet? Ar dar sugebėčiau per tuos visus tamsius mėnesius, galiausiai metus, mylėti už du?

Nebežinau, ir keista, kad nebežinau. Norėčiau perleisti jam estafetę ir tikėtis, kad jis padarys viską, kad dabar jo eilė . Tačiau, nesu tikra, ar mes vis dar žaidžiam toje pačioje komandoje.

Galėčiau paklausti? Tačiau tyliu. Tylėti vienas kitam, mes vis dar mokam geriausiai.

Daugelis žmonių, mūsų kartą įvardija kaip “sexless”. Tačiau psichologai, tyrinėjantys 21 amžiaus žmonių santykius dabartinį laikotarpį vadina „loveless“. Jie įvardija, kad didžiausia bėda ne tai, kad mylimės rečiau nei bet kurios kartos prieš tai ir ne dėl to, kad neturėtume noro. Nesimylim, nes nebemokam mylėtis. Mylėti tiksliau. Nebemokam mylėti vienas kito. Žmonės gindamiesi sako, kad kelis kartus nudegus, nebekiši pirštų į prie ugnies. Saugai save labiau. Tačiau, dėl tos savigynos, mes užmiršom, kad ugnis ne tik nudegina. Ugnis gali, tas sužvarbusias rankas ir sušildyti.

Bare priešais mane stoviniuoja jauna mergina ir tokių pačių metų vaikinas. Prabėgo daugiau nei valanda kai jie būdami arti vienas kito, ištarė vos kelias frazes ir apsikeitė vos keliais šypsniais. Visą kitą laiką, jie tiesiog laukia, kol kažkuris išdrįs, ir man, stebinčiai visą šitą pasirodymą keista, o tuo pačiu ir sava, kaip viskas iš šono gali būti akivaizdu, tačiau būnant ten atrodo taip pavojinga ir baisu. Jis stebi ją, kiekvieną pasisukimą, kiekvieną rankos judesį braukiant pirštais per ilgus plaukus. Ji, bando nežiūrėti, tačiau nesigauna. Juokdamasi ji visada pasisuka į jį ir apsimeta, kad šypsosi dėl kažkieno pasakojimo, bet ne jam. „Aš išeinu“ grūsdamasi per minią ji dar kartą priartėja ir sustoja priešais, laukdama, ką jis atsakys. „Gero vakaro“ išlemena jis, ir iš abiejų veidų dingsta šypsena. Jis išlydi ją akimis per duris, ji dar kelis kartus atsigręžia. Sėdžiu, žiūriu į visa kas įvyko, ir galvoju, kad būtų užtekę tiek nedaug. Vieno sakinio, kurio nebuvo. Galvoju apie tuos kartus kai to sakinio būtų užtekę man. Apie tuos kartus kai jo laukiau, ir kiek daug kartų nesulaukus išėjau pati.

Kaip dabar akivaizdu mudu prasilenkiam vienas su kitu, kol mes galvojam, kad prasilenkia tik mums tinkamas laikas. Kaip skaudžiai matosi, kad mes tiesiog vaikštom aplink vienas kita niekada taip ir nesuprasdami, kad išties – mes viens kitam.

Gal mes pavargsim kada ir susitikim pakeliui? Gal kada atsistosim šalia kits kito, ir abu nuspręsim kalbėtis. Galim kalbėti apie sniegą žiemą, kurio nemėgstam. Apie ežerus ir vandenynus, kuriuose teko plaukioti. Galim kalbėti apie kojinių raštus jei tik norisi. Apie prieskonių mišinius, apie tinkamą temperatūra miegui. Tik nebeapsimeskim kad kažką tyloje surasim. Niekas nesurado. Nesurasim ir mes.

Nes tiesa ta, kad kurie kartu būdami ilgiausią laiką tyli, tiesiog nebeturi ką vienas kitam pasakyti.

Prabėga dar viena valanda, vaikinas su draugais patraukia link išėjimo. Jis stoviniuoja ir žvilgčioja į gatvę kuria nutolo mergina. Žvilgčioja, bet veltui.

Kartais žmonės tiesiog prasilenkia.

Taip pat skaitykite