Ir vėl
10/16/2024
Tempiu savo smarkiai per sunkų lagaminą į penktą aukštą, man kelia užstoja miela moterytė ir pasisveikina kalba, kurios aš dar nesuprantu. Sustoju, atgauti kvapą, atsakančiai jai linkteliu ir pakeliui akis į dar du aukštus kuriuos kažkaip turėsiu įveikti pati. Visada - pati. Ir man sunkiai puškuojant į viršų, vienintelė mintis, kuri nuo pat lagamino susikrovimo praždios mane lydi, mintyse sukasi kaip sugedusi plokštelė. Ir vėl.
Nepamenu savo pabaigų. Matyt, niekada neleisdavau jos ateiti, visada nuo pabaigų pabėgdavau. Prisimenu tik visas pradžias, kaip kad žinau, prisiminsiu ir šią.
Visada viskas prasidėdavo man būnant vienai. Balio oro uoste, vidury nakties stovint, nesuprantant nė vieno žodžio, kurį šūkalioja vietiniai ir labiausiai nesuprantant savęs. Barselonos senamiestyje, kuriame vietoj kambario buvau išsinuomojusi kažkieno drabužinę gyventi. Gran Kanarijos saloje, kur galvojau bus paskutinė mano stotelė, bet iš jos nešiau kudašių taip toli, kad dar kelis kartus apkeliavau aplink žemės rutulį kol nurimau.
Nesurandu atsakymo, kodėl visados kraustausi gyenti į vietas, kuriose nepažįstu nė vieno žmogaus. Kartais, o pastaruoju metu- dažnai, mane gąsdina mėgavimasis vienatve. Man patinka tiesiog būti. Gerti vyna senamiesčio kavinukėje, stebėti kaip turistai dalinasi dienos kadrais, o man net telefono tą dieną nereikėjo išsitraukti. Aš niekada tiek daug nepastebiu, nepajaučiu, nesuvokiu, iki kol nelieku viena. Kartais galvoju, kad tai ir skaudi rykštė ir didžiausia dovana, kuri labai greitai baigiasi.
Nieko nėra geriau, nei vaikščioti pajūriu saulei leidžiantis, be nereikalingu kalbų. Dienų dienas rašyti, skaityti ir nekalbėti su niekuo, kas ar taip ar taip- be paklausimo iš kur tu esi, nelabai ką daugiau ir prideda į pokalbį. Man patinka kad vakarais čia vietiniai groja džazą, ir niekas niekada manęs ten neklausė su kuo atėjau, mažai jie ten kalba- liūdnai šypsosi užtai. Portugalai žymūs matyt savo melancholiška šypsena.
Į Porto aš turėjau atsikrausyti prieš tris metus. Prieš du. Pernai turėjau kraustytis, bet sugebėjau tik šiemet. Niekados nejaučiau, kad koks nors kraštas būtų manęs laukęs. Niekados iki šiol. Ir man be galo baisu, o kartu ir be galo džiaugsminga, duoti sau dar vieną šansą. Dar vieną naują pradžią, kuri nežinia kur nuves, bet aš seksiu iš paskos. Tiesą pasakius, tiek aspigyvenus Balyje, tiek Barselonoje, ir net Gran Canarijoje- tos visos pradžios buvo nuostabiausi mano gyvenimo nutikimai, kurie nebūtų įvykę, je aš būčiau išsigandusi ir neskridusi. Meilė sau, pasirodo, atsiranda ne iš sėkmės, bet iš nesėkmių kurias pavyko išgyventi. Ir žvelgiant į mano gyvenimo serialą- ko ko, bet meilės sau aš prikaupiau dar keliems gyvenimams į priekį. Baimės ir meilės.
Bijau ir dabar. Bet prie šitos baimės aš jau baigiu įprasti. Žiūriu į šią naują pradžią, kaip į supakuotą dovaną po eglute. Nežinau, kas jos viduje, bet ji adresuota man. Užtruks laiko jai išpakuoti, bet, Dievuli mielas, kaip aš laukiu pamatyti, kas ten manęs laukia viduje.
O iki to - keliu šį picos gabalą į mūsų sveikatą. Tų, kurie nesupranta kaip, bet užkariaus pasaulį savaip.
Bučiuoju nuo vandenyno kranto.