Kur gyvena laimė?
7/14/2024
Kur gyvena laimė?
Jau antras mėnesis bėga man gulint po klevu miške. Nieko nesutinku, vos vienas kitas veidas užklysta manęs pamatyti. Kol nerašau, guliu, žiūriu kaip tarp lapų plaukia debesys ir ilgiuosi. Anksčiau ilgėdavausi naivumo, kurio kadaise turėjau pakankamai, kad jo apgauta nesiilgėdavau nieko. Bet užaugau ir dabar man gulint, jaučiu kaip šalia išsitiesia ir jis – ilgesys. Prisijaukinau, dabar jis mielas man. Šypsausi, kad neranda kelio iš mano miškų pabėgti. Matyt ir neieško. O man gera, kaskart atsigulus ant ežero kranto, jausti kaip jis prieina su manim pabūti. Ilgesys nebyliai šneka, visais pasaulio akcentais, primindamas, kurio aš pasiilgau labiausiai. Kartais tyli, leidžia man kalbėti ir aš pagaliau pasakau viską, ką prieš šitiek laiko turėjau išsakyti ir niekada nebepasakysiu. Prabėga ne viena diena ir naktis, kol galiausiai, jis atklysta beveidis. Kol iš visų ilgesio akimirkų sugrįžta tos, kuriose buvau tik aš viena. Tos kuriose man nieko netrūko.
„Jei dabar nusileistų tavo Dievas, ir pažadėtų išpildyti visas tavo svajones“
– pradėdavau savo mėgstamiausia žaidimą.
„Man nereikia žinoti kokios jos, tačiau jos turi būti įgyvendinamos. Negali ant vienaragio joti, ar išmokti skraidyti“
– užbėgu už akių žaidimo dalyviui, kuris paprastai jau būna plačiai išsišiepęs.
„Tačiau visa kita- viskas ko trokšti– įmanoma.“
Dažnai žmonės jau būna bepradedą sakyti svajonę, tačiau- žaidimas ne apie tai.
„Įsivaizduok, kad viskas ko tu paprašei - išsipildė“
– sustabdau neišklausiusius taisyklių.
„Papasakok man koks būtų tavo eilinis antradienis, po 5 metų nuo šios dienos. Viską- nuo pačio ryto iki paskutinės akimirkos prieš užmiegant.“
Vieni pradeda pasakoti iš karto, kitiems užtrunka laiko kol sudėlioja mintis. Vis tik kas kartą, girdėdama atsakymus, greit suprantu, ar tą antradienį po 5 metų aš norėčiau užsukti jo aplankyti, ar nuo šio antradienio aš to žmogaus nebenoriu sutikti.
Pati žaidžiau šį žaidimą prieš ketverius metus. Puikiai pamenu, ką tuomet pasakojau. Šiandien skaičiuoju- liko paskutiniai metai iki didžiojo antradienio, kuris tuomet man kalbant atrodė, kad išauš ne po 5 bet po 100 metų. Man tai priminęs ilgesys šypsosi pašonėj. Galbūt aš pusiaukelėj į tą dieną- mąstau. Bet jis šypsosi ir nieko nesakydamas atsako į visus mano klausimus. Laimingiausios gyvenimo dienos nebuvo aiškios ir ramios. Vasarai baigiantis ir jis išeis, kad vėl leisčiausi jo ieškoti. Kad artėjantis antradienis būtų vis labiau panašesnis į tą, apie kurį aš prieš ketverius metus kalbėjau. Kartais pagalvoju, kad būtent Ilgesys yra tai į ką aš kada šventai tikėjau.
Kur laimė gyvena?- paklausiu artėjančio ilgesio, nors pati žinau atsakymą. Vieni sako, kad randi ją tuomet kai tau jau nieko nebereikia- kai užtenka tiek kiek turi. Arba tuomet, kai nieko iš nieko nesitiki- tuomet ateina laimė. Tačiau, dar neteko sutikti tokio žmogaus, kuriam tai būtų pavykę. Kažkas man išdidžiai aiškino, kad laimė, kai pasiimi savo nuosavo namo raktą- buvau toje akimirkoje, tie žmonės apsipažino. Laimė yra laisvė – pasakojo man piligrimas, kuris vėliau pats verkė prie mano durų pripažindamas, kad laisvė turbūt tolimiausias žodis laimei apibūdinti. Kiekvienam laimės skirtinga- pasakoja filosofai ir turbūt kalbėtų kitaip, jei dažniau žaistų žaidimą „kokia būtų tavo diena po 5 metų, jei visos svajonės išsipildytų“.
Guliu po klevu, vandeny šokinėja žuvys ir aš bandau galvoje surašyti visus atsakymus, kuriuos kada esu girdėjus. Suvibruoja telefonas. Aš lėtai pakeliu akis į ekraną ir kelis kartus perskaitau tą pačią žinutę. Laimė yra turėti ko laukti.
Norėčiau būti išskirtinė, bet laimei esu lygiai tokia pati.
O koks būtų tavo antradienis, po 5 metų nuo šiandien, jei Dievas išpildytu visus tavo troškimus ?