Gyvenimas yra gražus. Ir aš turiu laiko.
1/25/2026
Dažnai pagalvoju, dėl ko ateityje aš gailėsiuosi labiausiai. Mintys lenda, primindamos, ko gailiuosi jau dabar. Turbūt gailėsiuosi dalykų, kurių dabar nė nesumočiau įvardinti. Vis tik, nebe pirmus metus ant šio svieto trinantis, viena kas aišku – žmonės gailisi to, ką nuolatos atidėlioja. Iki kol nusprendžia niekada nedaryti. Retas pripažįsta, kad bijojo. „Neturėjau tam laiko“, – pasiteisina.
Per pastaruosius pusę metų neparašiau nė vieno doro teksto. Net jei “tinkami“ sakiniai prikeldavo naktį, ryte gailėdavausi, kad kėliausi ir rašiau į telefoną eilinę nesąmonę, kurios niekur nepanaudojau. Beveik visais išrašytais tekstais aš bandžiau įrodinėti savo tiesas ir mokyti žmones gyventi. O tokių žmonių aš pati nekenčiu labiausiai.
Iš dalies žinau, kodėl tiek mažai pastaruoju metu pasidalinu. Baisu įvardinti, nes atrodo – kai pripažinsi, viskas nuo tada pradės keistis.
Lygiai prieš metus visos dienos ir naktys paskendo tarp naujos knygos sakinių. Kai įpusėjau, guodžiausi bičiuliui, kad iki pilnos kūrybinės laimės trūksta tik to, kad kas nors ateitų į gyvenimą ir įskaudintų. Pamenu, kaip jis pažiūrėjo į mane – manė, kad man ne visi namie, tačiau tie, kas rašo, supras. Kažkokios neįvardintos kančios kūrėjas laukia tarsi mūzos. O džiaugsmas tą mūzą nuveja šalin. Mano troškimas išsipildė pačiais keisčiausiais būdais.
Gyvenau gražiausiame pasaulio mieste, kuriame nebuvo nakties, kurioje užmigčiau neapkabinta. Dalinau interviu žurnalams, radijui, televizijai, pasakodama, kokia laiminga ir išsipildžiusi asmenybė esu, ir vardindama viską, ką turiu, pačiai gėda darėsi, kad viską turėdama vienintelio, ko neturėjau, – laimingo laiko. Ne to, per kurį gali skaityti, gaminti ar kita veikla užsiimti. Ir jei anksčiau būčiau maniusi, kad taip turėtų skambėti mano svajonės išsipildymas, pasirodo, taip atrodė mano didžiausias košmaras. Kaip kad stovint prieš veidrodį ir matant tobulą atspindį norėtųsi verkti. Lyg per mažais rūbais būčiau apsirengusi. Keliomis išmeromis per mažais batais apsiovusi. Nekeista, kad tada knygos puslapiai tarsi patys pasirašė.
Kad esi nelaimingas, įrodo keli faktoriai, ir jie dažniausiai – kaip konstanta, visiems vienodi:
tu pradedi pirkti daiktus, kurių tau nereikia;
ir
tave erzina kitų laimė. Taip erzina, kad palengva laimingų žmonių pradedi neapkęsti.
Taip prieš tuos pusę metų nutiko ir man. Ir kai pagavau save už pakarpos, atitinkančią visus prieš tai įvardintus punktus (nes tai nutiko daugelį kartų prieš tai ir greičiausiai nutiks ateityje), žinojau, kad atėjo laikas.
Netiesa, kad negali pabėgti nuo savo kančios. Turbūt kas bando tai įrodyti, niekada ir nebandė pabėgti. Kadangi kančia šiais laikais laikoma tauriausiu pasiekimu, dažnas veikėjas prie šio trofėjaus ir pasilieka. Lyg girtis tuo, kad nuolatos esi nuvargęs, įrodytų, koks sėkmingas žmogus esi. Kai pradėjau girdėti panašias pagyras iš savo lūpų, supratau, kad atsidūriau tame etape, į kurį niekada neturėjau sugrįžti.
Man pavyko pabėgti visus kartus. Tačiau pasiruošti pabėgimui – ilgiausiai trunkantis etapas.
Kiekvienas mes žinom dalykus, kurie gydo. Kurie paguos labiau nei bet koks bičiulis ar terapeutas galėtų. Pamenu, kaip vidurnaktį nusileidau oro uoste, užpustytame dykumų smėlio, ir kelias valandas kračiausi vos pamažu judančiame „Forde“, tik tam, kad ryte užuosčiau, išgirsčiau, kaip vanduo daužosi į pakrantės uolas. Specialiai palikau užuolaidas pravertas, kad nuo to vaizdo ir nuo to šnabždėjimo prabusčiau. Kažkiek skausmo trupinių lieka, bet skirtingi vėjai juos labai greit išpusto. Prisiminimus uždengia nauji horizontai. Svarbu, kad jie nebūtų panašūs į tuos, į kuriuos žvelgdama turėjai, bet taip ir netapai laiminga.
„Daugiau taip nebedarysiu“, – tarsi atsiprašiau, stebėdama dangaus mėlynumą, susimaišiusį su vandenynu, ir prisimindama visus taip sunkiai prabėgusius mėnesius. Gyvenimas yra gražus ir aš turiu laiko. Vis dar turiu laiko.
Burtažodis išsipildė. Dievulis, matyt, tada buvo online. Ir nuo tos dienos iki pat šiandien – jokio doro teksto neparašiau.
Nemanau, kad ir šis kuo nors ypatingas. Tačiau jau kuris laikas nebeperku nereikalingų daiktų ir daug smagiau matyti žmones, kurie laimingi ir kuriems sekasi. Turbūt dėl to išgyvenau geriausią vasarą, rudenį, o dabar – ir žiemą. Turėjau laiko. Turiu. Jei likimas bus toks pats dosnus – ir toliau turėsiu.
Vaikštinėju skirtingomis pakrantėmis ir kutenu redaktorę, kad duotų man darbo. Ji, tarsi žinodama, nukelia darbus ir palieka mane šiose pakrantėse ilsėtis. Puikiai suprantu, kad tokie rožiniai laikai baigsis. Tada likimas parpūs į mano gyvenimą priežasčių, dėl ko rašyti. Pradėsiu pirkti nereikalingus daiktus, svajoti apie karjeros aukštumas, pavydėti tiems, kuriems sekasi geriau. Ir tą gyvenimo ratą suksiu nuolatos, kad kai pasensiu, vienintelio, ko nesigailėsiu, bus tai, kad nepabandžiau. Po bandymo pasilikti – pabėgti. Po perdėtų darbų krūvos – pasilikti laiko. Po prirašytų knygų, sąsiuvinių, „Word“ failų – bandyti ir nebeparašyti nieko gero. Keista, bet ramu žinant, kad viskas gyvenime tėra etapai, kurie pasikeičia greičiau, nei tu jiems spėji pasiruošti. Bet dabar gera ilgėtis kūrybos. Nes kadaise, kuriant, ilgėjausi tokio laiko, kuriame gyvenu dabar.
Tai ar būti laimingu, ar kūrybingu – į šitą atsakyk, Hamletai.