Ar draugystė mums savaime suprantama?
5/11/2025
„I wish there was a way to know you're in the good old days before you've actually left them.“
Šita frazė atėjo į mano mintis, kai atidarinėjom vyno butelį, žvelgdamos į naktiniame vandenyje plaukiojančias jachtas. Daug ko iš šitų metų jau nebenoriu prisiminti. Žinau, kad ir prieš mano valią daugelis gerų ir skaudžių akimirkų jau dabar nyksta į užmarštį, ir man nė vienos tos akimirkos negaila. Jei ką ir planuoju pasilikti – tai šitą naktį. Šiltas Sicilijos vėjas glosto susitaršiusius plaukus, o mudvi žvelgiam į ryškėjančią horizonto liniją, kaip visada – kalbėdamos apie meilę, kuri, tarsi smėlis, per visus metus byra tarp pirštų.
Stebiu jos ašarotas akis, prisimindama, kaip prieš dvejus metus, lygiai taip pat, mums svetimame krašte, atbėgusi manęs pasitikti, vedėsi gerti vyno, kai pro užverktas akis pati nebemačiau kelio. Dabar, mums sėdint ir tylint, pradedu manyti, kad savanaudiškai džiaugiuosi, kai mums nepasiseka meilėje. Noriu tikėti, kad ir mano bičiuliams – prieš jų valią – taip pat palengvėja, kai mano dramos pagaliau pasiekia kulminaciją. Nes jei kam nors iš mūsų pasisektų – taip nebebūtų. Nebebėgtume taip toli vienas dėl kito. Bėgtume paskui kažką kitą.
Už tos banguojančios jūros, tiesiai mano nosies kryptimi, ant kranto, žinau, sėdėjo kitas man brangus bičiulis ir, stebėdamas naktinį pavasario dangų, rūkė suktinukę. Irgi ten vienas. Gavau dovanų jį, kai susimečiau su jo draugu. Meilė buvo labai ryški, bet ačiū Dievui, pasiliko ne ji, o jis. Tarsi įrodymas, kad norėjusi daug, netikėtai gavau dar daugiau.
Visada mudviem kalbant – jis juokiasi. Kai tik gaunu jo balso žinutę, žinau, kad ji prasidės nuo krizenimo. Man jo laimė graži. Ji tokia neužteršta, kad nori nenori, visada girdėdama jo balsą šypsausi. Jis taip pat juokdavosi, kai ant jo pykdavau, kai per kiekvieną saulėlydį jis mėtydavo akmenukus į vandenį, kai man norėdavosi tobulos ramybės. Dabar, lydint saulę į kitą vandenyną, ilgiuosi, kaip jis mane tuo metu užknisdavo. Mintyse skaičiuoju likusius mėnesius, nekantriai laukdama, kada vėl ant jo gręšiu dantį dėl tų pačių dalykų, o jis vėl taip pat juoksis. Tada eisim šokti, pusę laiko apsimesdami pora tiems, kuriems nepatinkam, ir vesdami viens kitą pažindinti su tais, kurių žvilgsniai mums pasirodo patrauklūs. Tik tam, kad grįždami namo turėtume iš ko juoktis.
Ir nori nenori – turiu pripažinti, kad tik tai, kad mums visiems vienodai nesiseka, leidžia mums pagyventi šitose dienose, kurios dabar atrodo skaudžios, bet po daugelio metų bus tas prisiminimas, kurį mintyse suksime daugybę kartų, palydėdami giliais atsidūsimais. Šitas laikas – tos nuostabios dienos, kurių vėliau labai ilgėsimės.
Man nebereikia meilių, mąstau padėjusi galvą ant jos kelio. Užtenka tos vienos, pasmerktos niekada neišsipildyti iki galo. Užtenka tų, kas pusmetį naujai užsukančių veidų, kurie užklysta į gyvenimą priminti, kiek daug vargo ir neišmiegotų naktų pareikalauja kitas žmogus, sakydamas „myliu“, bet darydamas viską, ką paprastai darytų tavęs nekenčiantis. „Manęs per daug“, – girdžiu, kaip mano mylimiausias pasaulyje žmogus beveik įtikėjo, ką eilinis idiotas jai bando įrodyti. Ir aš su juo sutinku. Ji jam – gerokai per daug.
„Tikriausiai gražiausia tavo savybė yra tai, kad tu sugebi duoti daug erdvės“, – tyliai ištariu, kol ji išpila paskutinius vyno lašelius į espresso puodelius. Pro mus nebeprabėga garsūs italai, girdisi tik tylus vandens ošimas ir jos nosies šniurpčiojimas. Aš taip norėčiau, kad jai pasisektų sutikti tokį, kuris ją pamatytų dar gražiau nei matau aš. Ir kad tam vienišiui, sėdinčiam ten už horizonto, pavyktų sutikti kažką, kas jo juoką girdėtų dar smagiau nei išgirdusi šypsausi aš. Kad kažkam mano mylimiausias žmogus pasirodytų nei per daug, nei per mažai. Būtų tas, kuris duotų erdvės būti tokiam, kokiam tik norisi.
Kitokių žmonių aš nenoriu matyti aplink. Tebūnie jie, kaip ir dabar, būna prašalaičiai, kurie tik užsuka į gyvenimus tam, kad primintų, ko nenorim.
Smarkiai per ilgai prasėdėjusios su tuščiais puodeliais rankose ir tuščiu buteliu, jau kurį laiką liudijančiu nakties pabaigą, mes galiausiai pakylame eiti. Kaip visada – į skirtingas puses. Sakyčiau, kad vienas Dievas težino, kada keliai mus vėl suves draugėn. Bet nesakau. Susitiksim, kai pasiilgsim. Geras dalykas, kas ateina tik su metais – pasiilgstam vis dažniau ir greičiau.
Ji lėtai pradingsta tamsoje, už didžiulio bažnyčios kiemo, ir man taip gera, kad likimas buvo dosnus – su ja mūsų keliai neprasilenkė. Draugystė, kaip ir visi kiti santykiai, reikalauja darbo. Reikia pasirinkti tinkamus žmones, dėl kurių tas darbas bus vertas visų nemiegotų naktų. Visų dienų, kai jausdamasis vienišiausias pasaulyje, suprasi – skaudžiai klydai. Ir visų tų akimirkų, kai ašaroji ne iš džiaugsmo bet iš juoko, tiksliai nemokėdamas įvardyti jo priežasties.
Nes tik po kažkiek laiko tampa aišku: geriausi žmonės yra tie, kurie pasilieka.