Neatiduok tikėjimo

Šitai Agnei du metai. Ji bėga prie lango šaukdama, kad ten mato lėktuvą. Kiek pamenu, virš mūsų miestelio retai kada praskrisdavo lėktuvai. Manau, tuo metu buvau mačiusi juos tik filmukuose. Vis tik, bėgau ir rėkiau, tikėdama, kad ten yra vienas. Prabėgo trisdešimt metų, ir tikiu, kad šiandien, kas begyventų tame kambaryje, pro langą, nors kartą per savaitę pamato vieną praskrendantį. Niekas Agnei nesakė, kad tai, ką ji nori matyti, yra netiesa. Žmonės pradeda atkalbinėti nuo tikėjimo tik po tam tikro laiko.

Durys užsidarė, ir aš pirmą kartą nebebėgau prie jų. Sėdėjau ant lovos krašto ir lyg mantrą pati sau kartojau vieną ir vienintelį žodį – viskas. Viskas buvo blogai nuo pat pirmų minučių mudviem susitikus. Į nieką geresnio, net ir po laiko, jos nesugebėjo pavirsti. Aš sukau jas mintyse, bandydama įmatyti prasmę beprasmybėje. Ir bėgo per daug tuščios dienos. Savaitės. Ir net po kelių mėnesių mano tikėjimui neatsirado vietos.

Užteko dviejų dienų ir dviejų žmonių skirtumo, kad suprasčiau, jog tai, ką vienas ketino įrodyti esant mano niekšybe, kitas sugebėjo pamatyti kaip dorybę. Kažkuris, taip niekada ir nenuėjo su manim pamatyti saulės besileidžiančios į vandenį. Kitas, saulėlydžio metu man kasant į smėlį visus lapelius su norais ir nenorais, priėmė tai ne kaip mano nesąmonę, bet kaip dalį manęs. Ir tą dalį sugebėjo pavadinti gražią. Vienas sakėsi, kad mane myli. Kitas nemelavo, o ištiesų mane draugiškai mylėjo. Vienas sakė, kad draugų turėti aš negaliu, kitas išgirdęs šią istoriją sugebėjo paklausti, ar aš ilgiuosi jo. Truputį, atsakiau ir supratau, kad meluoju.

Ašaros kaip pupos riedėjo. Po ilgo laiko. Iš baimės. Kad galiu netekti vienintelio dalyko, kuris mane per gyvenimą vedė taip ilgai ir taip stipriai, kad jo dėka nė karto nebuvau sudvejojusi, ar verta ir ar sugebėsiu. Tą naktį, po ilgų įtikinėjimų išsigandau, kad iš manęs atims tikėjimą.

Per trumpą laiką galėjau priimti daug naujienų apie save. Kad esu arogantiška. Pilna mėšlo. Kad teisiu ir nekenčiu. Kad bandau įtikti žmonėm pasirodydama geresnė nei esu. Nė viena iš šitų pastabų nesugebėjo manęs užgauti. „Negali dangstytis savo naivumu, apsimesdama, kad žmonės yra geri.“ Bet jie buvo. Galų gale, jų visados buvo daugiau mano gyvenime. Tų geresnių. „Negali visko įvilkti į romantizmą, gyvenimas visai ne toks“ – žvelgė jis į mane, tarsi aš būčiau buvusi beprotė. Ir sekundei buvau bepatikinta, kad jis teisus. Akimirka – tik tiek truko, kad suprasčiau, jog jei pasiduosiu, aš niekada nebesugrįšiu.

„Viskas“ – šnabždėjau sėdėdama ant lovos krašto, laukdama, kol jis netardamas žodžio išeis. Kaip retai pasitaikydavo, šįkart aš buvau pasiruošusi paaukoti viską. Viską, ką gyvenime turėjau. Tik ne tai, kuo gyvenime tikėjau. Ir jis išejo. Pirmą kartą trenkdamas durimis ir pirmą kartą man būnant toli nuo jų. Ir atrodė, kad išsigelbėjau. Kad dar viena pralaimėta kova tapo mano pergale.

„Tu pati įdomiausia kosmonautė“ – šypsojosi mano brangus bičiulis tąkart, ir man buvo gera, kad skirtingai mes tikim skirtingais dalykais. „Tikriausiai ir mirsi taip bandydama“ – jis ir šiandien plėšosi dėl mano akiai – neteisingos teisybės. Aš plėšausi dėl meilės. Ir man gražu matyti, kaip žmonės tiki. Nesvarbu, kad mūsų tikėjimai skirtingi. Svarbu, kad yra kitas kosmonautas ant šios žemės, kuriuo gal daugelis ir nepatikės, bet užteks vieno ir vienintelio.

Mano mylimiausias žmogus tikėjo į mėnulį. Jam patekėjus, nešdavo gėles į šventyklą ir apsibarstęs ryžiais ir žiedlapiais, galiausiai ateidavo pasėdėti prie mano durų. Man buvo nesąmonė jo tikėjimas į žemės palydovą. Tačiau jis buvo toks tyras ir nepretenzingas, kad nejučia, tuo virš mūsų galvos pakibusiu dangaus kūnu, nešina gėlėmis, sekdavau jam iš paskos. Šiandien galvoju, kad tas nuolatos savo formas keičiantis dangaus kūnas išties man pasilikęs kaip gražiausias priminimas. Gražiausio žmogaus, kurio dėka aš ir pati troškau tapti geresne. Ne kitokia ir net ne tam, kad atsisakyčiau kažko savo. Iš meilės kitam, mes priimame tai, kas prieš tai rodėsi svetima.

Sako, kad metai atima iš žmonių vilį. Kad su kiekvienu žemės apsisukimu aplink saulę, kiekvienas iš mūsų prarandame tai, kuo be tikslios priežasties nesunkiai buvome įtikėję kadaise. Mes pasidaro piktas ir ironiški tiems, kurie savo svajonių dar nėra pamatę. Iš pavydo. Skaudu matyti kitame tai, ko pats nebeturi. Keista, bet gerai ir neprisimeni, kaip to, savojo tikėjimo netekai.

Ilgai sėdėjau ir žiūrėjau video, kuriame šita Agnė bėgioja link lango, bandydama atkreipti visų kambaryje esančių žmonių dėmesį į tai, ką ji išsigalvojo. Mąstau, kad jei dabar taip stipriau bandyčiau įrodinėti savo tiesas, kurios plikomis akimis nematomos, tikriausiai atsidurčiau ligoninėje. Nebėra taip, nebuvo ir nebus – per daug kartų girdėjau iš skirtingų žmonių lūpų ir per daug kartų nutylėjau, kad pritariu jiems. Nes nebebūna tiems, kurie nebetiki, kad bus.

Buvo pilnatis, kai dar ir dar kartą peržiūrinėjau viską, ką kada buvau užsirašiusi telefono priminimuose. Mano draugas Wayanas tuo metu tikriausiai degė paskutinį smilkalą šventykloje. Mano kitas bičiulis ėjo į neteisybei skirtą mitingą. Buvo tylu ir pirmą kartą po ilgo laiko ramu. Niekas nepasikeitė. Žvilgtelėjau dar kartą į nuotraukoje ištiestą Agnės pirštą ir išgirdau virš Porto praskrendantį lėktuvą. Mano Dievas nekalba per psalmes, maldas, ritualus. Mes turim kitą kalbą, ir ja be vargo susikalbam.

Giliai atsidūsau ir po ilgo laiko išsitraukus telefoną ir atsivertus žinutes, mano rankos pradėjo virpėti. Ne iš baimės. Iš tikėjimo.