Ar mes pažįstami?

Pamenu jis buvo labai supykęs. Mudviem sėdint tarp palmių ir gurkšnojant smarkiai per brangų vyną, jis rėkė dalykus, kurie, pasak jo – buvo apie mane. Anksčiau, būčiau rėžusi ką nors įžeidžiančio atgal. Tik kažkodėl, tąkart, žiūrėjau į jį ir mąsčiau, kas atsitiko ne taip. Kodėl, tik tokią save, kuri jį taip skaudino, sugebėjau jam parodyti. Tą vakarą, paskutinį kart lėkėm motociklu šiltomis salos gatvėmis. Žinau, kad dar susitiksim. Pasaulis per mažas, kad mudviejų nesibaigiantys keliai nesusikirstų vėl. Gal tada aš jį pažinsiu kitą. Ir jis. Pažins mane kitą.
Jau daug metų prabėgo, man gyvenant visur ir niekur. Nenuostabu, kad draugė, su kuria nesiskirdamos per gyvenimą ėjom, šiandien man padaro kavos su pienu. Nieko keista, kad užmiršo, kad nuo pieno man būna bloga. Kartais pagalvoju, ar gerai padariau, kad savo buvusį gyvenimą palikau už lėktuvo pakilimo tako. Tačiau girdėdama, kokią mane vis dar laiko mano senieji draugai, suprantu, kad tai geriausia, ką kada nors (iki šiol) esu padarius. Už to pakilimo tako pasiliko ir toji, kurią visi dedasi pažįstantys. Nors aš pati, lygi šiol, vis pažindinuosi su ja.
Dažniausiai mylimus žmones pamatau kartą metuose. Kartais ir to karto nebūna. 365 dienos nepakeičia mano meilės, žinau tik, kad pasikeičia jie. Kad nebesutiksiu jų, kokius buvau sutikus.
Kokia tu šiemet- manęs vis paklausia bičiulis. Ir aš laukiu jo klausimo. Visada turiu naują atsakymą. Tinginė nežinanti kaip atsikelti nuo sofos. Laimingiausias žmogus ant šios žemės. Trokštanti pagaliau įsimylėti iš naujo. Netikinti meile ir kažin ar kada patikėsianti. Aktorė. Rašytoja. Biznierė. Jis iki šiol neuždėjo man etiketės. Tikisi, kiekvieną kart, mane pažinti iš naujo. Ir aš mokausi iš jo. Kiekvieną pažintą pažinti iš naujo.
Mylėjau gyvenime du kartus. Ir mano gyvenimo vyrai, prakalbę apie mane, nesuprastų, kad kalba apie tą patį žmogų. Pirmasis, turėjo praeiti visus pragaro ratus per mano pykčio lavinas. Kitas, prisipažino, kad net neįsivazduotų manęs piktos, nes niekada jam pikta nemokėjau būti. Nepamatuosiu, kurį mylėjau labiau. Taip pat. Tik skirtingu metu skirtingai meilę mokėjau reikšti. Nežinau kaip mylėčiau šiandien. Naują žmogų turbūt ir mylėčiau naujai.
Mes būnam tokie, kokiais esame saugūs būti. Kiek erdvės kitas duoda būti tokiam koks tuo metu esi. Kai drebančia širdim, įėjęs pro duris supranti ar galėsi verkti ar turėsi juoktis. Nes kažkas tave pažino kaip stipriausią asmenybę ir pasimeta, kai nei iš šio nei iš to tu prapliumpi lyti. Kitas stengiasi tave užglostyt glėbyje nors tąsyk nieko išties ir neįvyko. Reiktų atmokti žinoti. Viską žinoti apie žmogų, kurio jau senai nebežinom.
Esu mačiusi kaip miršta žmonių svajonės, toli gražu ne dėl to kad jos būtų neįgyvendinamos. Žmonės būdavo įsitikinę, kad jos ne jiems. Tiksliau- jų aplinka jiems papasakodavo, ką jie sugeba, o ko ne. Niekam nė į galvą nešauna, kad puikiai savo vaidmenį atlikęs žmogus, norėtų išbandyti kitą rolę. O kam, jeigu tobulai tiko šiai? Palaiminti yra tie, kuriems neužteko kantrybės, bet užteko drąsos. Palaiminti tie, kurie randa išėjimą iš pažįstančiųjų rato tam, kad pagaliau vėl pažintų save.
Niekas nestovėjo šalia manęs,kai vidurį nakties verkiau apsikabinus lagaminą. Nebuvo nieko ir tuomet, kai priėjusi pasaulio pabaiga stebėjau kaip leidžiasi saulė ir jaučiausi laimingiausia kokia kada galėjau būti. Tiek daug kartų gyvenimas įrodė, kad aš negaliu būti vienoda, ir tiek pat kartų niekas tuo nepatikėjo. Vis tik, užteko, kad patikėčiau aš.
Žmogus, kaip upė. Vaga ta pati, vanduo kitas. Ji turi potvynius ir atoslūgius. Ir kiekvienas žmogus sustojęs prie skirtingų jos krantų, pasakos skirtingą istoriją. Ji bus gąsdinanti, neprognozuojama, kitas ją patirs kaip atgaivinančią, palaimos kupiną jėgą. Pasiilgs jos ramybės. Stebėsis kokia nepaprasta galia jos srovė griauna viską aplinkui. Upė ta pati. Vanduo kitas.
Tekėk.

Nuotrauka žmogaus, kuris jau eilę metų mane pamato iš naujo.
Ir kiekvienais metais pamato vis gražiau.

@monikaxmarkeviciute