Per daug pykčio. Per mažai smilkalų.
8/11/2026
Tokios ilgos vasaros dar gyvenime neturėjau. Tikriausiai viskas prailgsta, kai tenka laukti. Kelis kartus vidurnaktį prabusdavau ir iš pykčio neužmigdavau iki pat paryčių. Gaila, kai negali to pykčio kažkuriam žmogui nukreipti. Būtų žymiai paprasčiau. Tačiau yra tik situacijos, ne viena ir ne dvi, prie kurių savu noru sugalvojau prisirišti, ir dabar kaip piktas šuo aplink būdą turiu sukti ratus, urgzdama, kad dienos eina, o niekas nesikeičia. Galėčiau išskristi, pamąstau, bet prieš vasarą pažadėjau, kad nekelsiu kojos iš savo miško, kol nesudėliosiu visų likusių taškų. Ir jei pradžioje bijojau, kad nedaug tos vasaros ant savo ežero kranto turėsiu, dabar bijau, kad spėsiu visus krentančius lapus suskaičiuoti, o vis dar lauksiu.
Artimiausios bibliotekos darbuotojos tikriausiai mano, kad užsibrėžiau šią vasarą visą jų fondą perskaityti, nes išrankiojau iš lentynų visas knygas. Kadaise jos padėdavo. Mąstau, gal prisiskaityti savipagalbos knygų ir, modifikuojant jas, kartoti prakeiksmus, kad kas nors išspardytų subines keliolikai žmonių, kurie nesusitarę mano laukimą vis pratęsinėja neribotam laikui. Taip ir trinuosi aplink savo miškus, susitaršiusiais plaukais, su skirtingomis knygomis po pažastim, burbėdama ir keikdama visą pasaulį, ir vis labiau suprasdama tas moterytes, kurios pasakose apibūdinamos kaip raganos. Matyt, jos tiesiog per ilgai kažko turėjo laukti.
Taip ir bėgo savaitės ir mėnesiai ant tiltelio, nuo kurio kas vakarą ateidavau pasitikti saulėlydžio. Didžiąją dalį dienų sėdėdavau, stebėdama tą oranžinį pumpurą, slankiojantį virš medžių viršūnių, ir burbėdavau. Įsijautusi pykdavau, kol įsitikinau, kad garsas labai greitai keliauja vandeniu, o tolumoje valtyje liūliuojantis žvejys viską girdi ir dėl to vis atsisuka, kad geriau įsidėmėtų taip riebiai besikeikiančią moterį. Vėliau, pašnibždomis dėliodavau kalbas, kurias išsakyčiau, jei tik turėčiau progą.
O tada pavargau.
Tamsūs debesys rikiavosi virš medžių, ir aš vaikiškai nudžiugau – vadinasi, dangus paraus mano saulei nusileidus. Prisiminiau, kaip saldžiai pakvimpa sūrus vandenyno oras būtent tokiam raudonam dangui pasirodžius. Atrodo, tai taip seniai buvo, nors, tiesą pasakius, – ką tik. Vakarėjant mano geriausias draugas visada pastatydavo motorolerį prie mano trobelės ir net neklausdavo, kur ir kada važiuosiu. Žinojo. Pasiilgau, supratau. Pasiilgau, kai tokiu paros metu nieko kito neveikdavau, tik mąstydavau, kaip bus gerai rytoj, po savaitės ar po mėnesio. Keista, bet ir būdavo. Vis kitaip, bet vis tiek gerai. Vienas didžiulis skirtumas, kuris skyrė tą laiką nuo šito – per tuos mėnesius aš svajodavau. Paprastas, žemiškas arba, regis, neįgyvendinamas iliuzijas traukdavau kuo arčiau savo dienų, ir jos lengvai išaušdavo į išsipildymą. Viskas įvykdavo staiga, tarp visų kitų stebuklų, nes nebuvo minčių, kurios užgultų realybe. Kad taip net nebūna. Taip neįmanoma. Kol galiausiai tapdavo – nu, bet tik jai taip gali nutikti. „Per daug kritinio mąstymo, per mažai smilkalų“ – kažkada užsirašiau į priminimus, lėktuvui paskutinį sykį kylant iš Šri Lankos, ir dabar šitas prisiminimas iššoko mano telefono ekrane, kai dangus jau tapo ryškiai raudonas.
Nieko kito aš nekankinau per visus šitus mėnesius, tik save pačią. Analizėmis, kodėl viskas vyksta priešingai, nei norėtųsi. Leidžiant toms mintims bujoti, pasiimant visas minutes iš pačio gražiausio laiko, kurio kadaise net mylimiesiems neatiduodavau. Ir tas pyktis kitiems staiga atsisuko į mane pačią. Niekas nekūrė planų, kaip mane specialiai pakankinti. Tokį planą sukūriau ir įgyvendinau aš pati sau.
Turbūt užteks, pamąsčiau ir, pasisukusi ant kito šono, įsižiūrėjau į raudonio atspindį vandenyje.
Yra tokia jėga, kurią supras tik ilgą laiką vieniši išbuvę. Kurie neturėjo nieko aplink, kas juos už pažastų ištrauktų iš duobių, kurias patys sau išsikasė. Niekam kitam negali likti skolingas už tas naktis, kuriose prabudęs keikdavai likimą, nes tik tu pats tą neviltį turėjai išklausyti. Taip užauga tikėjimas. Ne į dievus. Ne į likimą. Į tą vienintelį žmogų, kuris vis tiek atrasdavo kelią iš tamsos išeiti.
– Visai gerai, – praplaukdamas kur kas arčiau, pasidalino žvejys, degančio dangaus sužavėtas.
– Gerai, – palinksėjau galva, mąstydama, kad tikriausiai jis galvoja, kad čia turbūt kita, nes šita tyli, nesikeikia.
Užsidegu smilkalą. Iš įpročio. Anksčiau net plaukai jais kvepėdavo, užuosdavau atsigulusi naktį, o dabar visą vasarą dulkėjo dėžėje uždaryti.
Niekas nesibaigė. Viskas pasiliko taip pat. Ir toliau, didžiąją dienos dalį, vaikštau ir burbu. Tik ne šitą valandą. Susitarimas yra susitarimas, mąstau, kai tenka vyti nereikalingas mintis į šalį. Kažkaip susidėliosiu, pažadėjau sau, kad išlaukusi turėčiau jėgų ir džiaugtis. Nebūtinai viskas įvyks taip, kaip dabar saulėlydžiu mintys dėlioja. Galbūt įvyks taip, kaip neaprėpia mano vaizduotė ir patirtys. Galbūt teks dar kartą suproginėti pykčiu ir žaibuoti keiksmais, kaltinant visus. Bet tą vieną valandą viskas gali sustoti. Jei moki su dangum susitart, kad nelytų, o su savim, kad nekeiktum nei jo, nei likimo. Gal visas pasaulis truputį pagytų, jei nors vieną valandą pasvajoti skirtų. Kad visam minčių šiukšlyne turėtume vietos ir mažam stebuklui.
O dabar dar bandysiu pykti naktį. Rugpjūtį labai apsimoka. Nes dangus būna giedras ir, kad ir kiek pykčio prikaupęs, žmogau, akimirkai pasidarai bejėgis. Sekundę, sekant mažytį blyksnį, neįmanoma nepagalvoti ir apie geriausią įmanomą gyvenimo scenarijų.
Nepasikliaukim realybe iki galo.