34
5/23/2026
Pasipuošiau pačiais brangiausiais rūbais kokius kada teko dėvėti. Per sukąstus dantis ir išnarintą koją, šiaip netaip užsimoviau tą pelenišką avalynę. Seksualiausiai gimtadienio nuotraukai pozavau tik ką išlindus iš vandens, akinių nuospaudomis nubučiuotu veidu, suveltais plaukais, ir pačia laimingiausia šypsena. Baimė niekur nedingo. Nuo to pirmo iki šimtojo karto turbūt taip pat bijosiu, ir vis tiek leisiuos gilyn, lyg ten atsakymų ieškočiau, ir tik tą raminančią tušumą raščiau.
Aš tau knygą parašiau. Visas. Kurios buvo ir kurios pakeliui. Nemylėsiu nieko kas tavęs nemyli pažadėjau, ir tik į tuos, kurių lūpų kampučiai sūrūs- tik į tuos per visus metus žiūrėjau. Nesuprato manęs niekas, nei pernai, matyt ir per ateinančius nesupras, kodėl pas tave- kai tamsiausia ar kai nauja pradžia- kodėl pas tave man taip skaudžiai reikia bėgti. Kai taip stipriai bijant tavęs, gyvenimo nebebijot. Nieko daugiau, žmogau tau ir nereikia, pasakyčiau, bet žmonėms trumpi paaiškinimai kelia daug daugiau klausimų.
Niekada nebuvo lengviau nei kad per pastaruosius metus. Lyg buvusius vaiduoklius, iš visų pakampių, pagaliau išvijusi būčiau. Švaru, lengva ir tuščia – lyg kasdien prasidedanti pradžia, kuri tik į kitą pradžią lydi. Bet juk taip negalima, neįdomu juk taip- nerimo mano smegenys ieškodamos už ko užsikabinti, iš kokios musės visa nacionainį parka išpūsti. “Tu tik įkvėpk ir iškvėpk”- kartodavo mano mylimiausias nardytojas, tarsi ruošdamas mane kažkam, kam šiemet taip ir nebuvau pasiruošus.
Jokių meilės istorijų neužgivenau. Mano skaitytojų/klausytojų nusivylimui ir mano netikėtam džiaugsmui. Lyg iš tikrųjų būčiau įtikėjusi teorija, kad žmogus per gyvenimą įsimyli tik kelis kartus ir man likęs paskutinis ir tik dėl to net Jude Law pasiliko tik vidutiniškas vyras. Matyt tiesa, kad pradedam ieškoti tada, kai jaučiam kad trūksta. Todėl, kad dramatiškų istorijų nebedovanoju, kaltinti galima tik mano tinginystę ir tokį švelnų likimą. Ir dar kad beveik visi vyrai, kurie supo mane šiais metais, taip pat smarkiai susidomėję vyrais.
Kasmet gimtadienio proga sugalvodavau keliasdešimt priežaščių kodėl gyvenimas yra gražus. Kad ir kaip norėjau vis tik šiandien visas mano mintis pasisavimo pusantro metro išsižiojusi žuvis, kuri “sėdėjo” koraluose ir nykščio dydžio akimis į mane žiūrėjo. Burna jos buvo mėlyna. AR JŪS ESAT KADA MATĘ ŽUVĮ SU MĖLYNA BURNA ! Ir ne šiaip mėlyna- turkio spalvos ! Dangui dar toli iki tos žuvies burnos mėlynumo. Instruktorius, visais įmanomais ženklais bandė mano dėmesį atitraukt, kad plaukt toliau, kol aš vis atsilikdama maskatavau jam rankomis rodydama, kažką kas pagal mane reiškė- TOKIA MĖLYNA.
Gal dar yra stebuklo- galvojau plaukdama instruktoriui įkandin. Kol ne viskas gyvenime yra baisiai rimta- dar yra vietos stebuklui. Tokiems, kuriais jau nebetikim, ir kuriems kažkada gal būsim pasiruošę.
O šiaip, gimtadienio proga skiriu sau sveikinimų koncerto kūrinį. Jis visus metus niuniujamas ir jau baigia aplinkinius užknist. Romantiškas. Čia tas momentas kai leidžiasi saulė, Agnė žiūri į vandenyną.
Ir dar nieko ieškoti nereikia.