Metai
1/23/2024
,,Jeigu galėtum atsukti laiką atgal ir išgyventi vieną dieną iš naujo, kuri diena tai būtų ?“
Iškart žinojau atsakymą. Pernai. Pavasario pabaiga. Diena, kuriai tik prasidedant, galvojau, kad nualpsiu iš baimės ir džiaugsmo. Galėčiau- išrašyčiau tą parą po minutę, po sekundę, nepamiršdama nė vieno žmogaus plaukelio virptelėjimo, nė vieno ilgo ar baikštaus atodūsio. Tą dieną atrodė, kad kaštonai pražydo specialiai šiai progai.
Ir ne tik ta diena.
Jei galėčiau, atsukčiau visus metus ir išgyvenčiau juos dar kartą.
Jie nebuvo vien nesibaigiančio džiaugsmo. Turbūt esminis nuostabumas, kad prabėgę metai, pagaliau sutalpino savo dienose visas įmanomas emocijas, visą paletę, kurios kai kurių atspalvių iki šiol nebuvau pažinusi. Niekada nemylėjau labiau nei per tas prabėgusias 365 dienų. Pasaulio, žmonių, savęs. Niekada nesijaučiau tokia mylima. Tikriausiai, visados buvau. Matyt, tik pernai ‘‘dašilo“. Tie saulėti vakarai, kurie, rodos, buvo romantiški visiems, tik ne man vienai, kurie buvo tokie vieniši, kad rodės, net fiziškai skaudėjo. Iki kol visi vakaro raudoniai palydėjo mane iki svarbiausio.
Tie, kurie skaito mane jau eilę metų, turbūt prisimena, kad prieš praėjusius, turėjau išgyventi ir pačius blogiausius metus. Matyt, tiesa, kad tamsiausia valanda užslenka prieš pat aušrą.
Keista pripažinti, kad knyga, nebuvo esminė mano metų vyšnaitė ant torto. Jos išėjimas į dienos šviesą buvo svarbus gyvenimo momentas. Vis tik, laukiau pirmojo tiražo, kaip bilieto į laisvę, kaip leidimo pradėti gyvenimą iš naujo. Ir kai pagaliau jį gavau, stovėjau apstulbusi ir nežinojau, ką su tuo bilietu daryti. Tikėjausi, kad likimas, sukęs apsukęs, jį vėl iš manęs atims, kaip kad buvo nutikę ne kartą. Tikriausiai, kaip ir visus tuos kartus, norėjau, kad kažkas kitas padarytų didžiausius gyvenimo sprendimus už mane. Iki kol išaušo, regis, niekuo neypatingas rytas, ir tą bilietą aš pagaliau panaudojau. „Gelbėjant pasaulį, pirmiausia išsigelbėti turi pats“.
Truputį bijau kokie bus šie metai. Jausmas, kaip po gerų amerikietiškų kalnelių- dar tebevirpa kojos, tačiau jau žvalgausi į kitus atrakcionus, galvodama ar bus kas įspūdingiau, nei kad buvo. Gerai, kad jau spėjau suprasti, kad baisiausios dienos reikalingos tam, kad po jų įvertintume tas- gražiausias. O kai įvyksta gražiausios ? Ar geriausi metai turi galiojimo laiką? Turbūt gyvenimas tuo ir įdomus, kad svarbiausius atsakymus mes gaunam tik po laiko.
O dabar aš čia. Kalbuosi su vėjais ir vandenynu, kaip kad žmonės kalbasi su dievu. Ramu. Kol kas. Jausmas kaip, kad naują, dovanotą knygą rankose laikyčiau. Nežinau nei apie ką ji, nei koks jos žanras. Žinau tik kad ji turi 365 puslapių. Ir juos aš pabandysiu skaityti lėtai.