Blogiausi metai

Ne, nenutiko nieko blogo. Taip pat – nieko gero. Neįvyko nieko.
Metai prasidėjo keistai. Kaip karvei ant ledo, kuri nemoka nei čiuožti ir kuriai neužtenka svorio, kad ledas įlūžtų. Ir čiuožiau, nežinia nei kur, nei ko.
Maniau, kad 2022 bus gražus skaičius gražiausiems metams. Bet nutiko Vasaris. Buvo aiškios ir visiems žinomos priežastys. Buvo ir mano, asmeninės. Tad pasaulis, tiek išorinis, tiek vidinis, tą Vasarį ėmė ir sugriuvo. Ir dėl to man nebuvo nei skaudu, nei liūdna. Vasarį aš pradėjau nebejausti.
Mokėjau susilipdyti visus suskilusius jausmus ir vėl ir vėl stotis ir eiti į gyvenimą. Visada pavykdavo. Galvojau, kad pavyks ir šįkart. Tik, gyvenimas, nusprendė, kad taisyklės pasikeitė. Ir viskas, ką aš žinojau, buvau išmokusi prieš tai- nebeveikė.
Nuėjau 800 kilometrų, kad kažkas įvyktų. Laikas bėgo. Aš ėjau. Kelio pabaigoje žmonės sustoję verkė. Aš, kelio pabaigoje, nejaučiau nieko.
Išskridau žiūrėt banginių. Plūduriavau laivelyje, vidury vandenyno, delfinai šokinėjo aplink, banginiai sukosi keldami savo milžiniškas nugaras. Aš žiūrėjau. Žiūrėjau. Ir nejaučiau nieko.
Grįžau į miškus, prie šaknų. Sako, net savas purvas savą gydo. Išleidau gražų projektą ir pagal idėją, turėjau strykčioti iš džiaugsmo. Turėjau. Bet. Nejaučiau nieko.
Mečiau rūkyti. Pradėjau sportuoti. Kol vieną naktį sėdėdama ant naujai nuklotos naujų namų terasos supratau, kad kadaise buvau žymiai laimingesnė kai prisigėrusi rūkydavau trečią cigaretę iš eilės, skambinėdama buvusioms ar tuo metu egzistuojančioms meilėms. Net rytai, tada atrodė įdomesni. Pilni gėdos. Arba juoko. Tik kažkodėl, visi rytai ėmė ir supanašėjo.
Ėjau į daugybę pasimatymų. Su labai gražiais žmonėm. Ir jei ankščiau galėjau pilti srutas ant visų pasaulio vyrų, kad šie nepajudina nė piršto dėl nuostabių moterų, šiais metais aš atsiimu viską ką buvau sakius. Nei atskambinau. Nei atrašiau. Nei paaiškinau. Nei atsiprašiau.
Kažkuriuo metu pradėjau galvoti, kad išnaudojau visą jausmų limitą ir dėl to man šitaip. Kad išmylėjau visas įmanomas meiles, kad išverkiau visas dramatiškas ašaras, kad buvau nustebinta tiek kartų kad nebeliko dėl ko aikčioti. Bet Dievas, per potvynį visada atsiunčia paskutinę valtį tam durneliui ant stogo. Kuris labiausiai už visus rėkė, kad nebetiki.
Kad aš žinočiau, kaip ir kodėl tai įvyksta. Kad būtų šitas burtas įdėtas į kokią maldą, į meditaciją, į užkalbėjimą- būtinai ir tau pasakyčiau. Bet nežinau.
Mane, Marokas kvietė labai senai. Knygomis. Filmais. Galiausia sapnuoti pradėjau. „Šiukšlės ir dulkės“- sakė žmonės, kuriems siūliau keliauti kartu. Turėjau skrsti Vasarį, bet pasilikau stebėti savo griūvantį pasaulį. Gegužę, užuot skridusi, ėjau piligrimų kelią. Ir atsiradau ten tik besibaigiant metams.
Taip nutiko ir prieš 5 metus Indijoje. Panašiais būdais ir tada, ta šalis mane prisiviliojo. Sėdėjau ant jūros kranto, vidurį nakties ir kriokiau kaip vaikas nežinodama dėl ko tiksliai. Nutiko ir dabar. Tik ne taip romantiškai- sutriušusiam viešbučio kambary, prie praviro lango. Stovėjau, stebėjau naktyje nykstančius kalnus ir rodėsi, po visų tų mėnesių, gyvenimas atleido ir grįžo. Su visu išnešiotu skausmu. Su visa pykčio, liūdesio ir neteisybės rauda. Sako, Dievas paglosto tuos, kurie nusprendžia atleisti. Sau.
Kad netapo tais kuriais troško tapti . Kad nemylėjo arba mylėjo taip, kaip kiti nesuprato. Kad dar nerado vietos po saule. Kad suskaičiavo metus ne į tą pusę. Kad troško padaryti daugiau nei buvo įmanoma. Kad nebėgo paskui. Kad laukė tų, kurie niekada ir nežadėjo.
Metai baigiasi. Ir manau, iš šių, blogiausių, aš pasimokiau daugiausia. Sunku, bet vis tik, verta pabandyti įsikibti, visais nagais ir dantimis į save. Ne į profesijas kurias, sako, privalu turėti. Ne į užgaidas, kurios, galų gale, net ne tavo. Ne į vietą. Ne į žmogų. Į save įsikibk ir tikėk, kad kai ateis ta tamsi valanda, diena, naktis, mėnesis ar metai – jie pasibaigs.
„Tik bijok netikėt,
neklausyt naktimis,
užsikimšus mintis,
tai ką šaukia širdis. “
Aš nežinau kas bus, kuo tikėti, ko trokšti artėjant kitiems metams. Dabar, man labai gera, kad ta Agnė, kuri pyksta, juokiasi, verkia ir myli- pagaliau grįžo. Gera vėl jausti ir jausti daug.

Linkiu kitąmet, ne tik gyventi gyvenimą. Linkiu, jame jaustis gyvam. Kad giliau įkvėpti nebeišeitų iš džiaugsmo ir juoko. Kad trumam įplyštų širdis iš pykčio ar nevilties. Daug geriau jausti, nei nejausti nieko.

Mes neturim būti dideliais.

Su naujais.