Jau savaitė kai grįžau, tačiau iki šiandien, tik prabudusi, pirmas sekundes aš vėl einu į kalnus. Keista ,rodos, tik aštuonios dienos virš debesų prabėgo. Ten būnant, atrodė, kad niekada kitaip ir negyvenai. Atsikeldavai, kad atsigertum kavos klausydamasi karvių varpelių melodijos, ir paspoksotum į su kiekviena diena vis gražėjančius kalnus. O po pusryčiu išeitum pasivaikščioti į slėnius. (Arba varytum dvidešimt kilometrų, aukštyn žemyn, su per didele kurpine, kaip didžiausi durniai daro. Bet čia tik idėja ateities bepročiams). Tikriausiai prie gero greitai ir priprantama.
Niekada nebuvau kalnų žmogus. Aš vandenynus myliu, į kalnus visada tik paspoksodavau su giliu atodūsiu, kad ne man- kažkam kitam jūs mylėti. Ir vis tik, niekada prieš tai jokio kalno neįveikusi, visą vasarą ant sofos pragulėjusi, sugalvojau, kad užlipsiu į juos visus vienu atodūsiu. Tokiems iššūkiams žmonės ruošiasi metus, o aš, višta, sugalvojau, kad eisiu ir nueisiu. Turbūt todėl, nusileidusi žemyn, žiūrėjau į tas viršūnes ir vėl patikėjau, kad stebuklai egzistuoja. Nes buvo per sunku. Taip sunku, kad daug kartų žvalgiausi galvodama, kad reikia eiti atgal, bet tas atgal buvo smarkiai per toli, nei patikėti, kad viršūnė jau tuoj už kampo. Ir taip aštuonias dienas. 125km. Ir keitėsi tie kampai, kiekvienas už savęs atidengdamas vis gražesnius vaizdus, kurių, visas pasaulis čia ir beldžiasi pamatyti. „Jei rojus šitaip atrodo, tuomet aš jam pasiruošęs“ – juokėsi aštuonesdešimtemtį perkopęs amerikietis, stebėdamas vaizdą, kurį ir užfiksavau nuotraukoje. Visi jį girdintys pritariamai linkčiojo ir dūsavo, kol per kelias minutes debesys paslėpė kalnus ir visi patraukė savais keliukais kitų viršūnių ieškoti.
Sutikau vietinį Jo Luca, kuris tarp Dolomitų kalnų užaugo. Ar vis dar gražu, klausiau. Prie grožio nepriprantama, atsakė italas. Ir kažkaip ramu pasidarė. Yra dalykų, prie kurių nepriprasim. Dalykų, kurių visada ilgėsimės.
Taip visada nutinka. Ką matei, supranti tik po laiko. Ir man, „dašilo“ kas įvyko tik kai gėriau vyną kalnų apačioje ir žiūrėdama į raudonuojančias saulėlydyje viršūnes, galvojau, kad geriausias jausmas yra daryti dalykus kurių bijai. Skamba pompastiškai. Bet kai pabandai – supranti. Toks saldus liūdesys aplanko viskam baigiantis. Toks, geras liūdesys, minkštas. Mažai jame žodžių, bet nuo jo šilčiau darosi.
Anksčiau, mąsčiau, kad tie – keliauninkai, kažkur bėga, nuo kažko slepiasi, kad kuprinėse su savimi tempiasi ir daug neišsprendžiamų gyvenimo klausimų. Nebegalvoju.
Jau kažkiek žinau, kas jų galvelėse darosi.
Dabar jau ir pati savęs pakalusiu, ar nusimato mano visoms šitoms nesąmonėms galas. Ar nurimsiu kada. Bandžiau kadaise – nepavyko. Todėl darau prielaidą, kad mano odisėja pabaigos dar neturi. Nėra ten daug komforto. Tačiau, yra daug gyvenimo.
Lipkim į tuos kalnus, kurių galvojom, kad niekada neįveiksim.
Ten, aukštai, sukasi galva.
Bet gražu. Taip gražu, kad niekada nepriprasi.
Ir iš ten, matosi daugiau horizontų.
O jei dar ir draugas šalia, vadinasi gyvenimas „paėjo“.