Per pastarąjį dešimtmetį tokios dienos nebuvo. Galbūt nebuvo nuo pat darželio laikų, kai pirmą kart pamačiau į grupę atėjusį 4-metį Mindaugą ir galvojau, kad kažkada už jo ištekėsiu. Nežinau, kam atiduoti laurus – ar 800km nueitų palei vandenyno krantą, ar pagaliau sukapsėjusiam 30-mečiui. „Ar sugalvojai?“- žiūri į mane gražuolis raudonplaukis žydraakis, su kuriuo kartu pagaliau pasiekėm pasaulio krantą iki kurio tūkstantmečius ėjo piligrimai. „Mhm“ – palinksiu jam žiūrėdama į saulės laidą. „Kad bent jau iki rugsėjo, pabūčiau taip“. „Kaip?“- nesuprasdamas prisidengia viena ranka veidą užstodamas saulę ir vėją. „Kaip dabar. Be jokio vardo galvoje“. Jis kietai sučiaupia lūpas, nusišypso ir kitą dieną mes atsisveikinam.
Kiek save pamenu, ypatingai prabėgusį dešimtmetį, aš užmigdavau ir atsikeldavau su mylimuoju. Jeigu ne fiziškai, tuomet emociškai. Kartais neužmigdavau. Nes laukdavau, arba dėl to kad per garsiai knarkdavo. Laimingai ar nelaimingai - kažkas visuomet sėdėdavo visų minčių laukiamajame. Dainomis kalbėdavo. Filmais pasirodydavo. Praeivių kvepaluose gyvendavo. Tarp visų darbų ir neatrašytų laiškų maišydavosi. Per pasaulį keliaudavo. Naktimis skambindavo. Dienomis nekalbėdavo. Ir pasiliko, kartu su tais praeitais kilometrais, už visų tu horizontų. Nebeskauda. Atrodo, kad kaip ir kilometrai, taip ir jausmas – pasibaigė. Pakeliu ranka, prisidengiu nuo saulės, žiūriu, matau ir džiaugiuosi. Geras dešimtmetis buvo.
Pamačiau daug pasaulio, užgyvenau daug draugų. Išsaugojau senus. Kartu išgėrėm daug vyno kalbėdami apie svajones, surūkėm daug cigarečių nutylėdami apie neišsipildžiusias. Stebėjau kaip mano mylimieji tuokiasi. Kartu supdavausi ant sūpynių kai jie skirdavosi. Šimtus knygų perskaičiau. Dėka jų savąją vis perrašinėju. Išmokau kelias naujas kalbas. Vis sunkiau kalbu tarmiškai. Važinėjau prabangiausiais automobiliais ir gerdavau šampaną mirkdama voniose su nuostabiausiais vaizdais. Miegojau ant pajūrio po atviru dangum su 2 eurais kišenėj. Pakeičiau kelias profesijas. Sukūriau kelis verslus. Vienas sugriuvo, kitas – gražiai auga. Vis dar nežinau kur namai, žinau tik kur gera. Mylėjau gatvės muzikantą. Ir princą. Buvau didžiausia pasaulio tinginė. Dešimtmetį užbaigiu eidama šimtus kilometrų.
Kad ir kiek naujo išmokau ar “atmokau” vis dar netikiu dviem sakiniais kuriuos dažnai sako žmonės. “Man gerai ir vienam”, ir kad “nieko gyvenime nekeisčiau”. Mes viską gyvenime pakeistume, kad tik neliktume vieni. Žinau, per 30 metų spėjau įsitikinti. Tačiau visi nusipelno atostogų. Mintims. Todėl žinodama, kad pokyčiai neišvengiamai artėja, žiūriu į vandenyną atsistojusi ant pasaulio pabaigos, jausdama Atlanto purslus ir svajoju. Kad bent kelis mėnesius tos mano mintys ramiai pabūtų. Apie mane. O tada jau vėl galiu miegoti ar neužmigti, iš meilės ar naujos dramos, kuria tikrai, neišvengiamai susikursiu. Ir kai tos vienišos dienos ateis (jos, zarazos, vis tiek randa kelia pas tave, kad ir kiek bandai jas paklaidinti), bandysiu sau priminti. ,,Do not love half lovers“. Mes nusipelnėm, kad keliai linktų. O ne kad kažkas tuštumą užpildytu ir baimės nebeliktų. Tiesą sakyti vis dar sunku, todėl verčiau tyliu. Tyla irgi yra atsakymas. Kai laukiantis atsakymo supranta – pasidaro truputėly liūdna, bet jis nusišypso. Ir saulė taršo jo raudonus plaukus kol jis primerkęs žydras akis vėl įsižiūri į pasaulio pabaigą. Dėkinga aš už juos visus. Dėkinga, kad dėkoti, per prabėgusį dešimtmetį, išmokau.
Tikriausiai 30-mečio sulaukę žmonės turėtų pasigirti kokiais nors pasiekimais. Apdovanojimais. Neturiu nieko, net lentynos ant kurios kokius nors diplomus ar pagyrimo raštus pasidėčiau. Šimtą dalykų pradėjau, 99 neužbaigiau. Galėčiau sakyti, kad gailiuosi, bet meluočiau. Nedariau nieko kas man nepatiko. Neprisiverčiau pati neprivertė ir aplinkybės. Apdovanojimus ir įvertinimus aš būsiu išmainiusi į istorijas. Kuriomis daug kas netiki. Pati netikėčiau jeigu jos nebūtų įvykusios man. Į naujus pasaulio lopinėlius. I apkabinimus pasisveikinant ir atsisveikinant. Į laiką, kurį tuos dešimt metu aš leidau taip, kad dabar dar sau pavydžiu.
Man neįdomu kai kas kalba apie darbą. Apie darbą reikia kalbėt su bendradarbiais. Su manimi, prašau, kalbėk apie knygas, apie puslapių ir gyvenimo romanus. Kalbėk apie tai kokie būsim kai pasensim, kur keliausim, kokius žmones sutiksim. Kalbėk kaip jautiesi šiandien, skambink man naktį ir pasiūlyk gerti vyną ir aš naktį kartu ieškosiu atidarytuvo. Ateik ir paprašyk manęs kad patylėtume. Kad glostyčiau tau nugarą kai verki ir nieko nesakyčiau. Kaip diedukai, žiūrėkim į Atlanto, ar į lietuviško ežero vandenis ir tiesiog būkim. Nudirbkim darbus rytais, kad gyventume vakarais. Susipykim ir nekalbėkim savaitę. Mėnesį. O vėliau tris paras naktimis kelkimės, nes kažką pamiršom.Turėkim laiko vienas kitam. Daugiau juk nieko ir neturim.
Nu duok dieve susikaupsiu ir kažkaip pabaigsiu tuos nesibaigiančius puslapius iki kitų metų. O kol kas, bent iki rugsėjo, kad taip mintys ramiai ir pabūtų. Kad dramos kol kas nerastų kelių iki mano vasaros miškų.
Linkėjimai tau ateities Agne
Aš jau dabar tau pavydžiu ateinančio dešimtmečio.