Praėjo mėnesis, nuo tos dienos kai mano svajonė išsipildė. Keistai dabar ta ramybė jaučiasi. Jos buvau ir pasiilgusi ir išsižadėjusi. Dabar tik klausau, kaip iš skirtingų lūpų žmonės kalba apie istorijas, kurios kadaise buvo mano. Istorijos, kurios kadaise buvau aš pati. Dabar, kai viskas truputį nurimo, jaučiu kaip knyga pradėjo atskirą gyvenimą, ir leidžia man, pagaliau kurti naują. Jau mėnesis, kaip pati knygos nebuvau atsivertusi, nors penkis paskutinius metus, tik tais žodžiais, tik tais sakiniais gyvenau. Dabar atsiverčiu tik pirmą puslapį ir tai, tik kad būsimam skaitytojui parašyčiau linkėjimą. Turbūt dar skauda. Pasvajoju, kad kažkada nustos skaudėti.
Viena leidykla, perskaičiusi kelis skyrius pasakė, kad netiki, jog visa tai, kas juose parašyta – tiesa. Nežinau, ar kas yra pasakęs man didesnį komplimentą. Mano ir mano mylimų žmonių gyvenimai skamba neįtikėtinai. Kokius nuostabius metus mums likimas pametėjo. Ir čia – be ironijos.
Žiūriu dabar į tolimus horizontus, kurių jau labai pasiilgau ir tas amžinas, pasitvirtinęs tikėjimas- kiek daug tų neišgyventų istorijų manęs laukia. Kiek daug tų vakarų, kuomet jausiesi velnioniškai vienas, iki kol pirmą kartą prisiglaudus prie mylimo, pagaliau pasijusi sulaukęs ko niekad nežinojai, kad laukei. Todėl dabar skaičiuoju tuos likusius vakarus ramybės.
Apsikrovus knygomis, kurių nebeskaitau, rašau linkėjimus kiekvienam, kuris skaitys. Ir taip dar tris savaites. Anksčiau, net nebūčiau pagalvojusi, koks šventas momentas rašyti palinkėjimą į knygą. Nesvarbu- sutiktam ar niekad nematytam žmogui. Kaip sudreba ranka, bijant nesuklysti. Dar keisčiau suvokti, kad tas žmogus, užvertęs paskutinį lapą pažins mane geriau nei kada būčiau sugebėjusi prisistatyti. Pradžioje ši mintis baugino. O dabar ramu kažkaip. Niekuo aš nuo tavęs nesiskiriu. Viską, skirtingai, bet išgyvenom visi.
Nebedaug tų užpustytų dienų liko. Kai žinai, kad nebedaug, turbūt labiau mėgautis pradedi. Rytais patikrinu, kada saulė leidžiasi Azijoje, per pietus pakuoju siuntinius ir bandau su mažu kastuvėliu atsikasti kelią iš miškų, o vakarop sudedu visas knygas į paštą ir grįžtant klausau savo mylimo draugo dainos. “Nurimo audros” – skamba mašinoje ir aš truputį atleidžiu gazo pedalą.
Nuo pašto iki mano namų- 3 dainos. Ir jos visos tos pačios.
Foto: Monika Markevičiūtė