“Goodbyes are only for those who love with their eyes. Because for those who love with heart and soul there is no such thing as separation”- Rumi
Šiandien aš skaičiavau. Šalis. Lėktuvus. Štampus paliktus pase. Kaip loterijos bilietą, tryniau tėčio dovanotą žemėlapį ir pati sau juokiausi, kad mieliausios širdžiai šalys slepia gražiausias spalvas. Nedaug dar tų šalių nutrinta. Tačiau užtektinai, kad užmetus akį į “spalvotąsias” , širdis pradėtų smarkiau plakti, primindama, kiek daug pasaulis padovanojo už tai, kad laiku išdrįsau nusipirkti bilietą. Po tokios akistatos su žemėlapiu, kuriame kiekviena šalis sutalpino tiek daug brangių prisiminimų, ašaros pačios rieda kaip pupos. Ne iš liūdesio.
Aš galėjau būti gera. Kiekvienam iš tų, kuriuos sutikau ir pamilau. Aš galėjau būti tikra. Maivytis iki nukritimo arba parodyti savo giliausias gyvenimo žazdas, nesigėdydama “nešlovingų” randelių. Prieš daugiau nei pusmetį mano mylimas meksikietis, atsisveikinadamas pakėlė akis ir pareiškė, kad jei būtų bent dvidešimčia metų jaunesnis, čia pat man pasipirštų. Aš prisipažinau, kad veikiausiai atsakyčiau jam “taip” ir abu pasijuokę iš savo sąmojų apkabinom viens kitą kaip paskutinį kartą. Filipinuose Serbai prieš palikdami mane “likimo valioj” prikabino prie motorolerio palapinę, taip užsigarantavę, kad neliksiu miegoti gatvėje. Italė išlydėdama mane į tylos stovykla į kurpinę pridėjo likerio medžio šakelių, kad net ir uždraudus saldumynus, aš vis tiek turėčiau ką kramsnoti, kad apsalsčiau. Amerikietis, išgirdęs, kad gimtadienio proga užsidarysiu nuo pasaulio, pasižadėjo atšvęsti už mane- surukyti gimtadienio cigaretę ir sukalbėti nuoširdžiausią maldą. Jis nerūkantis. Ir netikintis. Kad nesumelavo, kaip įrodymą prisiuntė man nuotraukų iš savo šventės. Meilei išreikšti juk tiek daug ir tiek skirtingų kelių.
Tik man kartais darosi baisu: ar suspėsiu, ar sugebėsiu jiems visiems apie savo jausmą papasakoti…
Slovėnija, Australija, Norvegija, Širi Lanka, Danija, Portugalija, Gruzija,Brazilija ir t.t. Visos pasaulio šalys turi savus lobius. Didžiausias ir man rastas- jų žmonės. Aš nežinau ar jie tokie nuostabūs ir atviri būna kiekvieną dieną, kiekvienam sutiktam. Tirkiausiai ne. Taip pat kaip ir aš. Tačiau širdim tikiu, kad dalindama savo gražiausius jausmus, dovanų iš jų gavau tą patį. Aš džiaugiuosi, kad jie neturėjo progos pamatyti manęs piktos, rėkaujančios ar besikeikiančios kaip tik ką nuo žagrės atėjusios Vandos. Nė vienas jų, taip pat nepakėlė balso iš pykčio. Nervų stygoms baigiant perplyšti, užtekdavo pažvelgti vienam į kitą ir išsišiepus priminti, kad mes galim būti kitokie. Kol esam vienas su kitu. Tose keliose mums skirtose dienose ar savaitėse, mes galim būti laimingi. Ir staiga, viskas tampa nebe taip svarbu.
Aš jį pažinojau tris dienas. Jis kėlėsi 4h ryto, kad padėtų man nunešti kuprinę iki taksi vežančio į oro uostą. Prie mašinos durelių tylėjom ilgas minutes kol neiškentęs vairuotojas pradėjo pypsinti tokia kalba ragindamas pagaliau važiuoti. Jis labai gražiai nusišypsojo, aš labai garsiai nusijuokiau. Turbūt tuo metu abu supratom, kad neliūdna. Kad mums abiems pasisekė.
Šitame žemėlapye mano meilė gyvena.
Dabar, jei kas manęs vėl paklaustų, kaip rasti jėgų ir drąsos viską mesti ir pradėti naują gyvenimo puslapį iš naujo, aš turėčiau atsakymą.
Mylėk.
Tas jausmas suteiks ir drąsos ir ryžto.
Mes vienas kito veidrodžiai. Aš taip myliu juos visus, sutiktus ir išsibasčiusius po pasaulį, nes tiek daug gražaus apie save atradau būdama greta jų.
Ir turbūt dėl to, su visais mylimaisiais mes atsisveikinam dar kart įdėmiai įsižiūrėję ir nuoširdžiai nusišypsoję. Jų akimis- sau.
Mano žemėlapy dar tiek daug spalvų paslėptų.
Linkėjimai Tau, mano gražusis drauge iš Gruzijos.
Tu buvai pirmasis mano atradimas.
Ir Gruzija nuspalvinta rožine spalva.