Ar pameni tas akimirkas, kai po ilgo laiko pagaliau vėl pasieki jūrą? Tą jausmą kai po ilgo laiko pagaliau įmerki pirštus į mėlyną vandenį ir supranti kad niekur kitur nesijauti toks gyvas. Meilė yra jūra. Meilė yra vandenyno dukra. Ji neturi krantų. Ir kai pagaliau pasiduodi bangoms ir apakinta laimės žvelgi į tolį, supranti kad ji nesibaigia už horizonto. Tačiau, užtenka tik pagalvoti, kad išmokai plaukti ir leidi sau atsipalaiduoti, ji būtinai tėkš į tave stipriausia bangą , po kurios tu vos spėsi gaudyti kvapą. Todėl netikėk, jei kas kalbės jog jiems nusibodo. Tikėk jei sakys, kad pavargo.
Vandenynas turi milijoną atspalvių. Buvo žaliai mėlyna tą kartą kai pirmą kartą atsisėdau ant suoliuko čia ir verkiau iš džiaugsmo matydama dangaus ir vandenų besimaišančias spalvas. Ir dabar, lygiai taip pat žaliai mėlyna. Ir aš vėl ant to pačio suoliuko. Tik šįkart ir tu esi čia. Girdžiu ką kalbi, girdžiu, bet nežiūriu į tave. Meilė yra jūra, meilė yra vandenyno dukra. Tavo akys lygiai taip pat mėlynai žalios kaip dabar vandenyno. Tada pajuntu kaip apkabini mane per pečius ir laimingas atsidūsti, jog taip gražiai reaguoju į naujienas. Po sekundės aš jau vandeny. Iš visų jėgų įkvėpiu ir panėrusi plaukiu kuo toliau. Girdžiu, kad kažkur prie kranto šauki. Tu dar nesupratai tada, kad taip aš priimu pabaigas. Meilė yra jūra. Meilė yra vandenyno dukra. O tau niekad nepatiko plaukioti čia. Sakei, per daug šiukšlių.
Mano jūra neturi šiukšlių. Ten toliau nuo kranto, kur išneri vos gaudydamas kvapą- nėra nieko- tik ji. Be krantų. Ji keičia tik spalvas. Akių.
Kai reikia grįžti, aš išlipu pilnom rankom šiukšlių. Ne, jos ne mano. Bet kartais turi kuopti ką paliko kiti. Ne dėl to kad norėtum. Taip reikia, Jei norim išgelbėti pasaulį, visu prima išsigelbėti turim patys.
Ar pameni tas akimirkas, kai saulei leidžiantis tu iriesi link kranto stebėdamas savo šešėlį. Sekunde atrodo, kad net bangos sustoja. Išlipus į krantą, bandai atgauti kvapą ir jauti kaip paskutiniai vandens lašeliai įsigeria į tavo odą. Meilė yra jūra. Meilė yra vandenyno dukra. Ir kad ir kaip norėtumei visą laiką gaudyti kvapą tarp bangų- žmogui ankščiau ar vėliau prireikia žemės. Kad turėtum prie ko prisiglausti. Kad neišnyktų net smarkiam vėjui pučiant.
Meilė yra jūra. Meilė yra vandenyno dukra. Ir net nebūnant šalia ar joje – žinai kad ji egzistuoja. Ji nugula ant tavo odos. Tas sūrumas skaudžiai gelia. Bet be vandenyno pasaulis neegzistuotų. Be mėlynai žydrų vandenų tavęs nebūtų.
Labai gera čia sėdėti ir žvelgti į tas pačias bangas. Daug kas pasikeitė. Per metus ir per sekundę. Kai smėlis susimaišo su vandeniu tarp pirštų giliai įkvėpiu ir skaičiuoju.
“Tu mane nuprauski savimi
Savo lūpom, tu mane pagirdyk.
Ir paverski laiką ugnimi,
Dangui matant,
Žemei viską girdint”
Kai gyvenimas tau užduos svarbų klausimą- tu tylėk. Pažiūrėk ką jis sufleruos. Galbūt atėjo metas elgtis ne taip kaip norisi. Galbūt atėjo metas elgtis teisingai