Kai rašau šiuos žodžius, lėktuvas kyla iš Barselonos oro uosto. Mano smegenys dar nesuveda galų, kur, kaip ir kodėl aš esu, nes per kelias pastarąsias dienas teko pasimesti tarp visų egzistuojančių laiko juostų. Pavargau, galvoju, ir giliai atsidusus atsiremiu į mažą lėktuvo langelį, už kurio atsiveria horizonto neturintis debesuotas dangus. Per tokį langelį aš regis, visą gyvenimą pražiūrėjau. Kas kelis metus, žvelgdama žemyn į atsiveriančius kraštus, melsdama, kad tas mažytis lopinėlis pataptų mano namais. Netapo. Kai suvokdavau tai- priimdavau kaip tragediją. Dabar, patikėjau posakiu, kad geriausi dalykai ateina tiems, kurie išmoksta laukti.
Kur gyveni? Bene dažniausiai mano girdimas klausimas į kurį, aš jau ilgus metus neturiu atsakymo. Namų aš neturiu. Ne dėl to kad nenorėčiau. Labai panašiai kaip ir su bernais, taip ir su namais- atsirast berną yra vienos dienos reikalas. Atsirasti mylimąjį su kuriuo norėtum pabandyti senatvės sulaukti – maldų ir laimės dalykas.
Pasirodo, kaip ir su mylimuoju- netyčia įsimyli tą kuris neatitinka tavo standarto. Kai galvoji, kad tau labiausiai tiks po palme gulėt, laimingiausia pasijunti stovint prieš šėlstančias, ledines vandenyno bangas, į kurias, tik labai retai, kada sugebi įbristi. Kai įsivaizduodavai save pritampančią prie ugningų, ekspresyvių, meilę kas penkias minutes žadančių žmonių, laimę atrandi melancholiškose, nedrąsiai nusišypsančių, tyliu žmonių akyse, kur niekas nieko iš tavęs nesitiki ir turbūt dėl to tu nori atiduoti viską.
Supratau, kad įsimylėjau prieš kelis metus. Niekada iki pat šios dienos, nemačiau savo mylimojo pro lėktuvo langelį. Niekada nežiūrėjau į jį iš aukšto, liepdama, nuo dabar būti mano. Iki čia, šimtus kilometrų aš atkėblinau, pėsčia, nutrintom kojom, nuverktais žandais, vienintelio ko tikėdamasi- kad man leistų čia pabūti. Kai iš čia išėjau jau žinojau.
Keistai nuskambės, bet tinkamas kraštas, turi duoti tau erdvės ne tik būti laimingam. Tinkamas kraštas, tau leidžia ir paverkti. Būti viskuo, kuo visada norėjai, ir visada bijojai tapti.
Man iki tavęs, dar reikia suaugti, kad būčiau čia rami, man reikia nurimti - sakiau prieš du metus išeidama. Apskridau pasaulį dar kelis kartus ir galiausiai sugrįžau. Tokia, kokia norėjau būti tam,kad likčiau čia.
Kaštonai žydėjo kai pagaliau atvykau. Važiavau mažytėm gatvelėm link saulėlydžio raudoniu nusidažiusios upės ir pro vos pravirus taksi langus uodžiau savo mylimąjį, kurio tiek laiko ilgėjausi. Kvepėjo pradžia. Žmonės tiki, kad kas spėja pasibučiuoti po žydinčiais kaštonais- jų meilė tampa amžina. Pernai, pamenu, kaštonai žydėjo gegužės pabaigoj. Dabar Balandžio paskutinės dienos bėga, ir šį gamtos stebuklą aš priimu kaip pažadą, kurį iš visų jėgų pasistengsiu išpildyti.
Žinau, kad dabar viskas gražiau, nei kad būna po laiko. Taip meilė veikia . Iš pradžių rožinė, dėl kurios norisi būti geriausiu žmogumi šioj žemėj. Po kiek laiko viskas keičiasi. O kai keisis, labai tikiuosi, kad prisiminsiu viską, dėl ko įsimylėjau nuo pat pradžių.
Čia, dar viena akimirka, kai per mažyti langelį pasaulį ragauju. Dar viena akimirka, kai supratau, kad tikrai įsimylėjau. Nes net stebėdama viena įspūdingiausių pasaulio ugnikalnių, mano mintys buvo visai kitoj pasaulio pusėj.
Labai įdomu, kaip po metų visas šis tekstas susiskaitys iš naujo.
Palauksiu ir pamatysiu.
Laukti, matomai, jau išmokau.