Niekada nebuvo lengviau suprasti kai kas nors išsiskyręs nei šiandien. Anksčiau, tekdavo trankyti kaimynams sienas kumščiu, kad pagaliau nutildytų Jamse Bluntą, kuris per dienas rėkdavo “You’re beautiful”, arba nenoriai išmokdavai Passengers “Let her go” kai kaimynas sriūbaudamas rūkydavo antrą pakelį vis garsiau atsitusdamas ne dėl plaučių, bet dėl širdies skausmo. Tuomet, apie skyrybas greičiausiai suprasdavo tie kas būdavo šalia. O šiandien lengva atspėti kas pradeda “naują etapą” iš instagramo storių. Kažkodėl savo nesuvaidintą laimę/nelaimę mes grūdame per prievartą visiems pažįstamiems (ir nelabai), tikėdamiesi, kad kažkaip įmanomą tą tuštuma kito tuštybe užpildyti.
Kai žmonės myli ir myli laimingai, dažniausiai jie laiko apkabinę vienas kitą. Kai apkabinti nebelieka ko įsitveriame į telefoną.
“Aš kažkaip mąsčiau, o kodėl tu pirkai alų o ne aš?”- man grįžus pareiškė mano bičiulis. Nuostabą man sukėlė ne jo klausimas. Man keista buvo suprasti, kad per tą laiką kol aš suvaikščiojau pirmyn atgal jis tiesiog sėdėjo ir mąstė. Jis neturi socialinių tinklų. Jam jų nebereikia.
“Tu esi ateivis”- nusijuokiau aš suprasdama, kad aš tas minutes bučiau praleidus stebėdama kitų žmonių gyvenimus užuot būdama čia, galvodama ,žiūrėdama, svajodama.
“Aš tau pavydžiu”- išlemenau kai užkabinom šią temą. “Bet juk tu gali padaryti tą patį”- atkišęs mano telefoną pareiškė jis.
Gindamasi savo akivaizdžios priklausomybės atveriu pandoros skrynią, kur vien pasiteisinimai, giliau pasiknaisiojus suprantu ,kad iš ties ten slepiasi baimė. O kiek manęs dar liktų jei instagramas išnyktų?
Kaip pasaulis sužinotų, kad kažką pasiekiau ar kažką praradau? Kaip dar galėčiau parodyti savo tuštybių mugę prie kurios jau pati pripratau ir pripratinau kitus ?
Ar tikrai daug prarasčiau jei negaučiau tų žinučių kurios mane pasiekia 4 ryto, šeštadieniais? Ar labai kas pasikeistų, jei užuot stebėjusi, kas pakomentuos, parašys, sureaguos, pati paskambinčiau savo bičiuliui ir paklausčiau kaip jam sekas.
Kai pradedi analizuoti- mano visi mylimiausi parašo man ne po nuotraukomis. Jie rašo pamatę boružę, išgirdę mūsų dainą , skambina, kai prieš miegą galvoja kad pasiilgo. Jie prisimena mane ir be mano pastangų. Ir visi jie nukrito iš dangaus tada, kai telefonas buvo padėtas į šalį.
Karantinas baigėsi, turi išsekti ir visi pasiteisinimai kurių dėka apsigyvenom telefone. Metas kraustytis į gyvenimą. Vėl kankinti kaimynus jei nepasiseka meilėje ir laukti ko nors grįžtant galvojant arba svajojant, o ne “scrolinant”.
Aš pabandysiu. Lėtai bet užtikrintai. Sutikau žmonių, kuriems daug pastangų tai nekainavo. Ir aš jiems labai pavydžiu.
O pavydas kartais įkvepia keistis.