-Tu buvai mano didžiausias vakar dienos košmaras- ryte pareiškė kaimynas eidamas pro mano duris. Savo ruožtu aš jį pasiunčiau toli už visų įmanomų horizontų, ir iš visų jėgu trenkusi durimis leidau suprasti, kad mūsų draugiška kaiminystė po šio pokalbio pasibaigė. Vakarykštė istorija, kuri davė peno šiam ryto pokalbiui, nebuvo apie pyktį. Kaip vėliau išaiškėjo, mudviejų istorija buvo apie baimes.
Vingiuotais keliais, kurie supa mano apylinkę aš įpratusi važiuoti lėtai. Vieną kartą vos nenutrenkiau šuns, o antrąkart šiukšliavežys vos nenutrenkė manęs, taigi susipažinusi su greito stabdymo ypatumais ir pajutusi griovio artumą pasižadėjau sau, kad būsiu atsakinga vairuotoja. Vaikinai, kurie atvyksta į šitą kraštą atostogų, dažniausiai stengiasi parodyti kokie yra nutrūktgalviai adrenalino megėjai ir posūkius suka beveik priglausdami motorolerį prie žemės. Toks pat beprotis ir mano naujasis kaimynas, kuris tokį asilišką elgesį kelyje vadina meilę greičiui ( tikriausiai sąmoningai užmiršęs, kad meilė kartais žeidžia). Ir taip jau sutapo, kad vakarykštę dieną mes leidom kartu, važinėdami po apylinkes ir viens kitą protindami kaip reikia vairuoti. “Močiute” jis šaukdavo kaskart mane pralenkdamas, o po kelių minučių man pasiekus sutartą tašką leipo juokais klausinėdamas kaip įmanoma išlaikyti balansą važiuojant taip lėtai. Aš nepykau, priešingai- kartu su juo kikenau ir prašiau, kad leistu babai važiuoti pirmai, tačiau jam ir toliau demonstruojant kaip įsibegėjus motoroleris gali pašokti nuo kelyje esnačio kalniuko, nejuokais supykau ir pavijus jį išrėkiau, kad jeigu ponas ketina sau pasidaryti galą, tai aš nenoriu būti to liudininke. Taip ir klykavau ant jo iki kol visiškai sutemo ir mes abu, savu greičiu pasukom namų link.
“Ne”. Tai buvo vienintelis žodis kurį išgirdau save tariant, kai už kelinto posūkio išvydau dulkių debesį, nukritusį motorolerį ir šalia jo gulintį vaikiną. Tokiomis akimirkomis, regis, viskas sulėtėja, garsas išnyksta ir ta atkarpa ,skirianti jus arodo kad tik tįsta. Per kelias sekundes spėji apgalvoti kokiu numeriu reiktų skambinti greitąjai, prisimeni kad telefoną palikai namie, mąstai ar jei garsiai šauktum pagalbos, kas nors išgirstų, galiausiai savanaudiškai tikiesi, kad ten- nepažįstamasis, o tavo kaimynas laimingai pasišokinėdamas grįžo atgal. Tačiau ten buvo jis.
Jis gulėjo apšviestas motorolerio šviesos abiem delnais užsidengęs veidą, visas purvinas todėl sunku buvo įžiūrėti, ar smarkiai užsigavo krisdamas. “Ar tau viskas gerai?” išlemenau pripuolusi prie jo, o jis, pamatęs mano žvilgsnį, staiga nusisuko, šiaip ne taip atsistojo, pakėlė motorolerį ir neatsakęs į mano klausimą nurūko palikęs mane “įvykio vietoje” . Jam sėdant spėjau pamatyti tik kraujuotą koją ir smarkiai nubrozdintą alkūne. Mačiau, kad šįkart jis važiavo lėčiau, bet apie jo greitį aš nebegalvojau, mąsčiau tik, kad jei jis nebūtų susižeidęs, aš būčiau iš visų jėgu jam spyrus į kiaušus. Kad kaip ir aš, šitą vakarą atsimintų ilgam.
Tą rytą galvojau, kad mano pažintis su šiuo jaunuoliu taip ir pasibaigs, tačiau jis vakarop įsidrąsinęs sustojo prie mano durų. “Aš atsiprašau” pasakė nuleidęs galvą. “Aš irgi”- nusišypsojau jam. “Nenorėjau tavęs taip išgąsdinti” pasakė jis sėsdamas ant mano verandos laiptų. “Aš irgi” sušnibždėjau ir apkabinus pabučiavau į kaktą. Net ir tokie, rodos, menki nutikimai, tave priverčia suvokti, kaip greit likimas gali pasiimti iš tavęs tai kas brangu, tai ko tu nespėsi apsaugoti. Ir baisiausiai kad tai gali nutikti tau matant. Todėl mes dažnai sumaišom pyktį su baime. Baime prarasti. Tėvai bara vaikus kurie grįžta per vėlai, santykiuose žmonės įtardami ėjimą “į kairę” kelia didžiausias isterijas, net augintiniai susilaukia pikto pliaukštelėjimo į kurpą bandydami sužiaumoti tai kas nevalgoma. Tačiau pykčio protrūkiai ar nevaldomos emocijos neretai slepia baimę- netekti. Nebeturėti galimybės apkabinti, pabučiuoti, netekti šanso net pamokančiai spirti į tarpukojį. Ir to nesuprasdami dažnai į pyktį atsakom tuo pačiu. Vietoj vaikystėje išmokto ,,atsiprašau, daugiau taip nedarysiu”, numetam paniekos kupiną “neaiškink” ir nueinam savais keliais nesupratę, kad ne tik išgąsdinom, bet ir įskaudinom kitą.
Daugelis žmonių yra šventai įsitikinę, kad likimas jau senai sudeliojęs kiekvieną tavo žingsnį ir viskas nutiks taip kaip turi nutikti. Tačiau iš kitos pusės, egoistiškai pamąsčius- galbūt likimas siunčia ne tik skirtingus įvykius, jausmus ir išbandymus, galbūt jis siunčia mus- vieną pas kitą, kad laiku ir vietoje lepteltume kažką prasmingo. Ir turbūt tokių būdu taptume dalele lemties. Kaip kad lemtingai šį vakarą mano kaimynas pasakė “atsiprašau” suteikdamas man galimybę ne prarasti, o išsaugoti dar vieną draugą. Kai pagaliau pastatom savo išdidumą į kampą, atsiprašymas nebeatrodo žeminantis dalykas. Netrunka įsitikinti, kad jis gydo. Jei ne visas žaizdas, tai bent jau pasirūpina, kad neliktų randų.
“Saulėlydžio?”apžvelgęs dangų paklausė jis. ,,Kaip ir laikas” pritariau ir pakilau ieškoti raktelių. “Nevažiuosi?”nužvelgiau jį tebesėti ant laiptų. “Aš vėliau, nebenoriu tavęs gąsdinti, močiut”. Man išvažiavus anksčiau ir mudviem atsidūrus saulėlydžio poste tuo pačiu metu, buvo aišku, kad greičio apsukų, manasis kaimynas nesumažino. Tačiau esu tikra, kad važiuodamas “lemtingu posūkiu” jis pristabdė. Nuo kažko juk reikia pradėti mokytis.
Žingsnis po žingsnio. Posūkis už posūkio. Atsiprašymas po atsiprašymo. Turbūt tokia ta likimo gramatika, kurią mes, kartais tik per kvailas pamokas, išmokstam.