Jei manęs, kas paklaustų ar verta dabar keliauti- neturėčiau vieno atsakymo. Tikriausiai priklauso nuo žmogaus tipo. Jei gali nekeliauti- tuomet taip ir daryk, tačiau yra kita kategorija žmonių, kurie, kad ir kaip verčiami bebūtų vis vien žiūri į tolį.
Kai kovo mėnesį grįžau į tėvyne, tarp pasiilgusių, drąsinančių, palaikančių žinučių mirgėjo ir kitokio tipo “pasveikinimai” grįžus. Bacila, žemarūšė emigrantė, koronos fėja- kai reikia žmogų įžeisti, suvalgyti- mano mylimiems tautiečiams žodžių nestinga. Nesvarbu, kad tėvus tą kartą mačiau per mašinos langą po pusės metų nesimatymo, ir dar daugiau nei pusę mėnesio sėdėjau kaime kur 3km spinduliu nebuvo nė gyvos dvasios. Ir vis tik aš keliauti nenustojau. Tiesiog nuotraukas, ar kelionės istorijas nusprendžiau dalintis tik su artimiausių žmonių ratu. Kaip dabar aiškėja- buvau ne viena tokia.
Jei žaidi kokį naują žaidimą, ir nori būti pavyzdingas žaidėjas turi išmanyti taisykles, net jei jos keičiasi kas kartą sėdant prie žaidimų stalo. Šitam, koronos žaidime, nepasukčiausi. Kaip vaikystėj sakydavom- sukčiai toli nekeliauja, jei keliauja tai sustoja. Todėl atsiprašau visų ,kurie kada skundėsi jog skambindami į SAM turėdavau laukti valandų valandas kol jiems kas nors atsilieps. Daugeliu atveju galvojau, kad SAM jau įsirašė mano numerį ir tiesiog nebenori su manim kalbėti, nes šiemet jiems skambinau daugiau nei 20 kartų, su skirtingais klausimais, kurie kas kartą man pajudėjus turėjo naują atsakymą. Dariausi visus įmanomus tyrimus grįžus, net ir tada kai jie buvo nebūtini. “A vdrug”- buvo mano moto, kai galvojau, kad po izoliacijos jau galiu eiti glėbesčiuotis, ir vis tik tas kirminėlis sėdėdavo galvoj ir neleisdavo daryti to, ko nerekomenduotų akyliausia SAM akis.
Jau beveik mėnesis, kaip iškeičiau savo miškus į pakrantės smėlį. Vakar, čia, važiuojant autobusu, vairuotojas pro veidrodėlį užmatęs, kad paaugliai “galiorkoj” nusiėmę kaukes kalbasi, sustabdė autobusą, užriaumojo kaip tik pietiečiai moka ir išgrūdo visus juos lauk- suprask- jis yra tas pokytis, kurį nori matyti pasaulyje. Tuo tarpu Lietuvoj, autobuse bobutės nešiodamos kaukes ant smakro iškelia hamletišką klausimą- kada visa tai baigsis. Kai stovi oro uoste prie įlaipinimo vartų- labai lengva atspėti kur eiti skrendant į gimtinę. Ten, kur žmonės vis dar myli vienas kitą taip stipriai, kad laipindamiesi glaudžiasi šalia kitas kito užmiršę apie visus įmanomus atstumus. Ir kas dabar pasakytų, kad mes šalti žmonės, kai greta, besilaipinantys italai ar vokiečiai net ne 2 bet 5-6 metrų atstumo laikosi, matyt suvokdami, kad 2020 nebus meilės metai.
O tada atsiveriu lietuviškus portalus ir šalia akis rėžiančių apsirgimų skaičių, akis bado antraštės, postai, pasisakymai apie tuos, kurie už jūrų marių užsimanė pakeliauti. Ir deja vu jausmas aplanko skaitant komentarus apie tai kaip būtent keliautojai yra pagrindinė priežastis, kodėl ta bacila plinta. Tad meskite į mane akmenį visi tie kurie anądien stebėjo žalgirio rungtynes sausakimšoj salėj, šventė jubiliejų pergrūstame bare ar leido savaitgalį prekybos centre, kur (ne taip kaip likusiame pasaulyje) niekas tau nei temperatūros pamatuos nei dezinfekcinio skysčio pasiūlys, o grįžę namo pramankština pirštus liedami tulžį ant tų, kurie pasirinko vaikščioti pakrantėmis, kuriose vargiai prasilenkia su kitais žmonėmis.
Aš tikiu, kad mes turim didelę problemą, pandemiją kuri yra labai pavojinga. Žinau, nes daugybę mano artimųjų medikai, kuriems ir tenka susidurti su šiuo virusu akis į akį. Nesu nei reptilodė nei sąmokslų teorijų gerbėja. Taip pat tikiu ,kad visa šita zaraza dar greit nepasitrauks. Todėl išvada peršasi viena- kol kas reikia mokytis gyventi su ja. Ir saugoti vienas kito ne tik fizine, bet ir psichologinę sveikatą. Tad jei tu prieš keliones- nekeliauk. Tačiau liejamas pyktis ant visų tų ,kurie mylimuosius gali pamatyti tik keliaujant, kurių gyvenimo būdas skiriasi nuo tavojo - neatneš nei taikos nei ramybės į mūsų kraštą.
Gal per arti namus pasistatėm, gal per daug dalinamės savo gyvenimaisi ,kad taip akis kitas kitam badom? Įdomu, ar liks ką apkabinti, visam šitam vajui pasibaigus, ar ir toliau laikysimės atstumo vienas nuo kito ne dėl to ,kad reiks, o dėl to, kad per daug purvo vienas ant kito būsim užpylę?
O aš grįžtu į karantiną. Ne dėl to kad reikia. Pasirinkusi tokį gyvenimo būda aš tetrokštu tavęs nenuskriausti. Tokios mano žaidimo taisyklės.
Tikiuosi tu taip pat turi savąsias.