Vėluoti

Pamenu rytus, kuriuose klausydavau kaip tyliai užverda kava. Šiandien užmiegotomis akimis bandau spėti išgerti bent pusę puodelio, nes jau vėluoju. Kad ir kaip kartais norėtųsi nors sekundę atsikvėpti, jau dabar žinau, kad šitas metas vėliau tilps į dienas, kuriose nieko kito neveiksiu tik ilgėsiuosi.
Matyt, po meilės ilgesys yra pats gražiausias jausmas. Vienas be kito jie neegzistuotu. Aš pasiilgstu balsų, kurie tardavo mano vardą skirtingais akcentais ir kas kartą jis skambėdavo vis gražiau. Pasiilgstu valandų kuriomis laukdavau, žinodama, kad sulauksiu. Pasiilgstu tų savaičių, kada per dienas išrašydavau metus, vėl ir vėl susigražindama sekundes, kuriose tylėdami mes papasakodavom daugiau nei kada sugebėsim žodžiais. Bandau surinkti visus tuos žvilgsnius šiandien, kurie mane stebi, manęs nesupranta, manim grožisi. Bandau suprasti, kad kartais nutinka dalykų kurie nepaaiškinami. Kuriuos, tikiesi kad laikas išspręs, bet jis kaip ir tu – pamėgo vėluoti.
Šį rudenį aš grįžau į mokyklą. Mokausi ką buvau pasižadėjusi prieš kelis metus išmokti, tik niekada neprisiruošiau. Jau galiu suklaidinti žmones, kad suprantu ką jie kalba ispaniškai, numesdama kelis sakinius atgal o vėliau intensyviai linguodama galva ir plačiai šypsodamasi, suprask, palaikau pokalbį. Mokausi būti gera drauge žmonėms kuriuos sutinku, nors ir trumpam.Ir jiems išskridus tik kelioms dienoms, aš pajaučiu kaip vis tik greit prisirišu. Aš mokausi, kad daug dalykų kurie ankščiau keisdavo gyvenimą šiandien nebereiškia nieko. Ir po dviejų valandų pokalbio su buvusiu mylimuoju nebesulauki panikos atakos kaip buvo galima tikėtis, o tik pasitaisai akinius nuo saulės ir greitu žingsniu patrauki į pasimatymą, į kurį vėlgi, vėluoji.

Mokausi kad visada turiu palikti vietos “tarp eilučių”, kuriose tik po laiko pati perskaityčiau ką kadaise jaučiau. Mokausi, kad nuostabus miegas visada buvo matuojamas ne valandomis. Bučiniais į kaklą. Kad sakydama jog tai nieko nereiškia supranti, kad nieko reikšmingesnio negalėjo būti.

Ankščiau visada kalbėdavau apie vakarus, kol netikėtai rytai tapo svarbesni. Turbūt dėl to, kad Barselona neturi saulėlydžių. Tai saulėtekių miestas. Čia svarbu kada ir kaip prabundi. Svarbios tos 20 sekundžių kai pramerki akis. Ir jeigu tos akys šypsosi - gali vėluoti. Kad ir kur ruošeisi bėgti. Galiu atsisakyti punktualiausio žmogaus karūnos, kuria nešiojau ištisus metus. Šiandien, suprantu, kad visi tie, kurie apsireiškia po laiko, tačiau išsišiepę- yra laimingiausi žmonės. Jie nebelenktyniauja su laiku. Jie pasiduoda. Mano mokytoja juokiasi, kad nustebtų jei kada į klasę įžengčiau laiku, kol aš išraudusi atsiprašau ispanišku sakinių kurį išmokau geriausiai. Dienomis aš mokausi naujos kalbos. Vakarais bandau suprasti britišką akcentą. Ir kol bėgdama atrodo kad pamesiu viską, įskaitant ir save – jaučiu kaip viso šito maratono pasiilgsiu. Kai vėl atsikelsiu savo miško pakrašty ir žiūrėdama pro langą į tyvuliuojantį ežerą klausysiu kaip užverda kava. Tada paklausiu ar išviso tai įvyko ar aš tik išsigalvojau.
O dabar aš kasryt palieku kelis neišgertus lašus puodelyje. Tarsi burtą, kuris neleis pažvelgti į ateitį iš tirščių. Nes dar nelaikas. Aš dar turiu pavėluoti šimtus kartų, kol vėl ateis metas sustoti.