Vanduo

-Mes senstam – kelintus metus iš eilės pakartoju tą patį sakinį ir atremiu galvą ant jo peties. Sakiau jam pernai, mums sėdint kalnuose. Pakartojau ir dabar, miškuose.- Vis dažniau girdžiu iš aplinkinių kad pasikeičiau,- pradedu sakinį kurį nežinau kaip pabaigti.
- Ir vis tik, mes tokie patys, - paglosto mano galvą nuramindamas mintis. Aušta. Mes pakylam nuo verandos laiptų ir nuogi brendam per šaltą rasą link vandens. Šypsausi stebėdama kaip jis plaukdamas man iš paskos neria. Žinau, kad pasidalindama su žmogumi šiuo ežeru, pasidalinu kažkuo daugiau. Kaip kad kiti, šeimoms pristatydami svarbiausius žmones, taip ir aš – plaukiu ir bijau. Tarytum tam, tamsiam vandeny, būtų pasilikę tiek daug manęs. Tos, kurios net aš gerai nepažįstu.
Stebiu kaip jis neatitraukia akių nuo miško. Lygiai taip pat kaip aš, kas rytą eidama tuo pačiu takeliu. Laukia. Kaip ir aš kiekvienam rytui išaušus. Laukiu. Bet stirnos tą rytą neateina. Galiausiai įėjęs į vidų užkaičia kavą ir sustojęs prie paveikslo, kurį prieš daugelį metų siuntė iš balkanų, dar kartą išverčia tekstą parašytą ant jo. Tu mano sielos siuvėjas.

Tyli. Apibūdinčiau prabėgusią vasarą. Žinau, kad daug kam buvo neįprasta, kad pasislėpiau tarp miškų ir beveik nekišau nosies lauk. Kaip mitinė Kirkė, vaikščiojau laukais ir miškais murmėdama naujai gimusias mintis ir per dienas neišbridau iš vandenų. Mirkau priešais saulę, lyg mažas vaikas, tarp lelijų ir klausiau kaip praskrendantis gandras grasiai moja sparnais. Vienas vienintelis jis pas mane. Anksčiau grįždavo dviese. Dabar sau pats, nardo dangum aplink. Ir neatrodo kad liūdėtų. Gerai jam taip, vienam vasaromis viršum miškų skraidyti. Daug panašumu su gandru turim, pagalvoju ir giliai įkvėpus paneriu gilyn. Jei kas būtų paklausęs – būčiau papasakojus, kokia laiminga man ši vasara buvo. Bet niekas nepaklausė.

-Einam – staiga pakilo ji ir po sekundės man įmerkus pėdą į vandenį debesys išsisklaidė. Aš nežinau kaip ir iš kur ji atsirado mano gyvenime. Žinau tik kad pirmą kart susipažinom prie vandens. Kartais, prisimindama kaip leidžiam dienas, galvoju, kad tokie žmonės kaip ji man primena mišką. Ji girdi, stebi, jaučia, dažnai- nieko neatsako. Ir jei ankščiau man svarbiausia buvo sulaukti patvirtinimo, šiandien man jaukiausia suprasti, kad mato. Sėdi. Šalia. Girdi ir mato. Išmoksiu ir aš kada taip. Išmoksiu.
- Čia tau,- padeda knygą ant kurios parašyta „Kirkė“ ir stipriai spausdama kamerą su mano vasara atsisveikina iki kitos. – Tau patiks.

Jei kas paklaustų, atsakyčiau, kad jei ne jie, nepastebėčiau kaip bėga mano metai. Kažkokie besikartojantys, laimingi Deja vu. Jei ji būtų šalia, žinau, kad nusišypsotų. Jei jis- paglostytų man galvą primindamas, kad ne visada reikia užbaigti sakinius. Ir mes būtume prie vandens.
Arčiau savęs- sakyčiau - arčiau vandens. Vandeny.
Bet niekas neklausia.

Jau minga, viskas aplinkui. Su kiekvienu nauju yriu, oro gurkšniu, jaučiu, kaip vanduo sunkėja. Leidžiu mažyčiams lašeliams nudžiūti ant odos, vildamasi, kad įsigers, kad pasiliks manyje ir nužvelgusi tuščią dangų grįžtu krautis lagaminų.
Jei kas paklaustų, kada grįšiu, atsakyčiau, kad kai nubus. Kai pailsės ir pasiilgs.
Bet niekas neklausia.