TĖVYNEI

Ilgai tau nerašiau. Ne dėl to, kad neturėčiau ką papasakoti. Tikriausiai norėjau išlaukti, kol tai ką rašysiu būtų prasminga. Ir tau ir man.
Aš tavęs pasiilgstu. Kas mane, labai stebina. Nematau tavo sniego jau antrus metus. Niekad nemaniau, kad taip pasakysiu- ilgiuosi aš jo. Vis dažniau prisimenu, kaip miškai kvepia po lietaus. Ir kokia spengianti tyla gaubia tavo slėnius. Tavo tylos, matyt aš pasiilgstu labiausiai. To ramaus ežero bangavimo vėlyvą vasaros vakarą, kai įmerkus kojas į vėsius tavo vandenis galiu ramiai atsiremti į balto beržo kamieną ir lengvai atsidusti, nes nieks neateis. Niekas neateis, mano miela.
Kartais, stebėdama kaip saulė leidžiasi tarp palmių lapų į audringas vandenyno bangas, svajoju, kad mano vaikai pažintų ir tavąją gamtą. Kad žinotų kad beržai pavasarį dovanoja sulą, kad tie maži padarėliai skrodžaintys ežero paviršium vadinami čiuožikais. Aš noriu, kad jie išmoktų įlipti į obelį ir ant jos šakų sedėdami žinotų, kuriuos obuolius jau galima ragauti, o kuriems dar ne laikas. Kad lipant nė vienos šakos nenulaužtų, nes žinotų, kad medis gyvas, kad jis jaučia, kad jam kartais irgi skauda. Aš juos vešiu pas tave, mano brangi, į tavo kaimą, kur per ryto rūką gali stebėti stirnas ir briedžius, kur tiek daug gryno oro, kad rodos galva sukasi nuo tavo tyrumo.
Aš nevažiuosiu į miestus. Jie ne tavo. Juose nėra tavęs.

Keliaujant sutinku daug žmonių, kurie nežino tavo vardo. Tuomet jie klausia, kuo tu turtinga, kuo ypatinga. Ar kalnų turi- klausia, gal žymių architektūrinių stebuklų? Ką keliautojams ten pamatyti? Iš pradžių bandžiau tave lyginti su kitų tėvynėmis kaip kiti apie savąsias pasakoja; tačiau nuo pat pradžių žinojau, kad nerasiu nei tavo nuotraukų, nei įspūdingų istorijų kurios nupasakotų tave. “Tylu”. “Mano tėvynėje tylu” dabar kartoju sutiktiesiems. Ir žinau, kad tai didžiausias tavo turtas, kurį tu saugai savo vaikams. Tiems, kurie ją girdi, kurie ją myli taip kaip pamilau aš.
Mano brangiausia. Aš džiaugiuosi, kad nedaug mūsų ant tavosios žemelės vaikštom. Tebūnie tu būsi neatrastas kraštas. Kad tavųjų medžių šakoms visada būtų vietos augti, kad tavosios jūros bangos tik baltus purslus neštų, kad sustojus vieškely galėtum iš bobutės šulinio vandens pasisemti. O pasisėmus jį gerti galėtum.
Aš tikiu, kad auginai tu mus taip, kad vieni kitus mylėtume. Davei mums tiek erdvės, kad neprivargtume. Kad pasiilgtume vieni kitų. Mes suklydom mano miela, per arti namus pasistatę. Per daug vienas į kito langus stebėjom, per daug pavydėti pradėjom, per daug kalbėdami tavo tyla sudrumstėm.
Aš išvažiavau ne dėl to, kad tavęs nemylėčiau. Aš tiesiog užaugau. O užaugę vaikai kartais palieka tėvų namus. Aš kaip tavasis baltas gandras, kuriam sparnus davei per pasaulį skristi. Todėl ir rašau, apie pasaulio grožį. Visada rašau tau. Tavo akimis žmonės skaito.
Aš tave labai myliu. Ir jokia kita kalba šis sakinys negalėtų skambėti gražiau. Aš myliu tave, kad nuo pat vaikystės pažinau lietų, o šiandien kieno nors paklausus, kodėl nesislepiu nuo iš dangaus krentančių lašų aš galiu papasakoti, kad atkeliavau iš “lietaus šalies”.
Aš myliu tavo poeziją, nes nėra ir kažin ar bus kas nors gražiau užrašyta nei Marcinkevičius rašė apie tave kadaise.
Aš myliu tave už tavo dainas. Už tą baltą paukštį, kuriuo mes visi šventai tikėsim.
Aš myliu tave, nes mane sukūrei. Kad nuo pirštų galiukų iki paskutinio plauko tavim esu.

Aš myliu tave, nes paleidai mane.
Kad užauginai, išmokei, išlydėjai ir ilgiesi.
Kad laisvę man davei.

Tikiu, kad tai prasminga. Ir tau. Ir man.