Pasaulio pažinimas

,,Ten, delfino žvaigždynas’’, beda pirštu į dangų kol aš linksėdama galvoju, kad turbūt jau ne pirmą kartą jis man jį rodo ir aš eilinį kartą apsimetu, kad suprantu kur jis yra. ,,Manai, kai mes pasensim, mūsų anūkai kalbės nebe apie žemės kraštus kuriose keliaus, bet apie žvaigždynus?’’, klausiu aš mudviem gulit ant kalno akmens kuris ir naktį šiltas. ,,Ir mes dar suspėsim’’, nusijuokia jis ir aš kažkodėl juo patikiu. Mėnulis kabo viršum aukštų uolėtų kalnų, giliai įkvėpus užuodžiu sūrų jūros kvapą ir rodos net fiziškai jaučiu ramybę. Prabėgo daug metų, daug pasaulio krantų kuriuose gulėjom ir į žvaigždes žiūrėjom. Žinau, kad pasikeitėm. Aš – nebe tokia naivi. Jis- dar išmintingesnis. “Ką veiksi Palawane”- pirmą kartą susitikus paklausė jis. “O kas yra Palawanas”- išsišiepiau kol jis negalėdamas patikėti mano atsakymu garsiai juokėsi. Palawanas yra viena iš Filipinų salų kurioje prieš beveik 4 metus jis mane užkalbino kol aš, 4 ryto prabudus ir tik ką atvykus iš oro uostos, nelabai supratau, kurioje pasaulio dalyje randuosi. Tuomet aš pirmą kartą sutikau Serbus. Dėl jų, tų Dievo neštų ir Serbijoj išbarstytų vyrų, aš pamilau jų kraštą niekada ten nebuvus. Neišėjo kitaip, kol jie, aikštinga mergaitę, vežiojo per jūros smėlį, pusryčiams nešdavo pyragus ir pykdavo kai neįspėjusi sustodavau nuotraukai kol jie išsigandę manęs ieškodavo keliaujant per Azijos salas. Jų išsiilgus, aš pamačiau turbūt gražiausią kampelį čia - Juodkalnijoj, kur tarp kalnų leidžiasi saulė, o mano geriausia draugė lipdama iš žydro vandens man rodo liuksą.
Šalis mes įsimylim ne dėl jų gamtos grožio. Pamilstam jas per žmones. Turint tokį įdomesnį charakterį kaip mano, sunku surasti kraštą, kuriame žmogus suprastų, jog pabaigus savo sarkazmo festivalį aš galiausiai įsikimbu į ranką vaikiškai prašydama dar 5 minučių. Būnant šalia, nejučia pradedi svajoti, kad galbūt ankščiau ar vėliau žmogus atranda užuovėja, kur supranta, kad niekas nenori apgauti, nuskriausti ?
Mano meilė visada buvo Italija. Pasižadėjau sau, kad niekad ten negyvensiu, nes ankščiau ar vėliau tu pastebi ir tamsesnes puses, arba galiausiai pripranti ir nebepastebi viso grožio. Šiemet dar kartą įsimylėjau. Šįsyk bandau prisiversti ir pasižadėti negyventi Juodkalnijoj. Ten, kur audrai siaučiant kalnai apsigaubia vaivorykštėmis, kur kava nemokama, o vynas visados tik dovanų, kur jei tau nėra vietos restorane, yra vietos močiutės gimtadieny, kurioje keturi vyrai keturiais balsais dainuoja dainas apie meilę kuri niekada neišsipildė.
,,Mes turbūt pasenom’’,nusijuokiau kol jis burbėjo apie nesibaigiančią muziką sklindančią iš miesto. ,,Ne’’- nesutiko jis besitaisydamas mano švarkelio rankovę, kurią buvo pasikišęs po galva. Kol jis ir toliau porino apie žvaigždes aš suskaičiavau kelis žilus plaukus jo smilkinyje. Kaip gerai, kad mūsų metai bėga kartu, mąsčiau nebegirdėdama jo. Mudviejų draugystė gyvena ilgiau nei būtų išgyvenusi meilė. Turbūt todėl, kad niekas niekam nieko neprisiekė, nepažadėjo, neprivalėjo. Čia nėra reikšmingos tylos, tarp eilučių pasislėpusių prasmių, nes nėra kam jų ieškoti. “Negalvok apie meilę per daug, yra ir kitų pasaulio stebuklų”- sugavęs mano žvilgsnį nusišypso jis, puikiai suprasdamas kad veltui, kad apie nieką kitą, šitą galva, kuri dabar glaudžiasi šalia, per pastaruosius metus ir negalvojo. Yra kas svajoja apie didžiulius karjeros šuoliuos. Apie nesibaigiančius, adrenalino kupinus iššūkius. Apie šeimą ir jaukius namus. Ir esu aš. Kuriai visados gyvenime trūks tik dar vieno saulėlydžio.
Juodkalnijoj visos dainos yra apie neišsipildžiusias meiles. Ir kaip retai kur pasitaiko, jos nėra liūdnos. Jų klausydamiesi žmonės šypsosi.

O šiaip, sakoma, kad nebuvai Juodkalnijoj jei negėrei Rakijos ir vyrai tau nebučiavo rankų.

Živeli !