Pakalbėkim romanšikai

,,Japonai turi nuostabų žodį- Kintsugi. Juo vadinami sudužę daiktai, kurių įskilimus užpildo auksu.‘‘

Nesigailiu nei vienos nakties, kuomet kėliausi penktą kartą įsitikinti, kad kažkas neparašė. Nesigailiu tirs kartus pavadinusi kažką asilu ketvirtą kartą besižiojant jį pravardžiuoti galiausiai pabučiuoti. Nesigailiu, kad supratus, kad kažkam visiškai nerūpiu, tas kažkas man staiga pasidarydavo svarbesnis nei kada prieš tai. Nesigailiu, nes net jei būčiau ir norėjusi – negalėjo būti kitaip.
Tu būk naivesnė, žiūri jis į mane ir šypsosi. O aš dairausi į viską aplink, kad tik nesugautų mano žvilgsnio. Jis jau buvo dingęs. Žinojau, kad dings ir vėl. Nei labas nei sudie, kaip pritinka šiems laikams. Ir aš vėl nesigailėsiu, kad laukiau. Nes ką jau ką, o laukti aš išmokau.
Jei tu tik leistum man pasakyti...ir aš užčiaupiu jam burną prieš pradedant meluoti. Girdėjau tą patį prieš metus. Ir prieš du. Tiksliai pamenu, kad lygiai tokioje pat situacijoje buvau ir prieš keturis metus ir tik tąsyk jau verkdama prašiau, kad nebežadėtų, kad grįš. Dabar, girdėdama, ką kalba aš bandau smarkiai sučiaupti lūpas, kad atrodytų jog rimtai klausausi. Veneros ir Marso gyventojai skiriasi. Mes klausom. Jie šneka. O visa, kas buvo kalbėta, lieka tarp planetų.
-Jei sekundei patikėtum, galbūt aš grįžčiau.
O, kad būčiau gimusi vakar. Laimei, gimiau prieš 30 metų. Daug ko tai nekeičia. Vis tik, keičia viską.

,,Kuo daugiau įskilimų daiktas turi, tuo daugiau aukso jame. Tuo jis gražesnis.
Panašiai ir su žmonėmis. Todėl, sako, su amžiumi, jie gražėja.‘‘

Kartą, į naują miestą nusileidau su dviem lagaminais. Dviem mėnesiams, po kurių mano gyvenimas turėjo pasikeisti. Nežinojau tiksliai, kaip, bet man buvo žadėta daug daugiau nei tik sugrįžti. Jau po kelių savaičių supratau, kad tuos lagaminus teks traukti per visą miestą į kitą butą, kuriame gyvensiu tik aš ir tik aš viena. Niekas nesugrįžo. Ir net nesiteikė paaiškinti kodėl. Pamenu, kad atsisveikinimas skambėjo kažkaip taip: „Tu juk tokia graži, netruks laiko susirasti kas tave padarys laimingą“. Kažkokia skausminga palaima užlieja supratus iš kokio rakurso tave žmogus pažino.

,, Galbūt ne visi spėja tuos įskilimus užpildyti auksu- tačiau vien noras išlaikyti savo visas gyvenimo detales liudija, kad tai tik laiko klausimas. Kad auksas jau lydosi.‘‘

Kažkas panašaus kartojasi dabar, man sėdint po kiparisu bandant girdėti, bet nematyti kas meluoja. Lyg klausyčiausi seno įrašo. Skirtingo akcento. Protingas monologo autorius, prie viso sąrašo turi pridėti ir tai, ką buvau paminėjus mums susitikus. Tarsi tai būtų jo norai. Ir tu galėtum susiėmusi už galvos, lyg paauglė suspygti -kiek daug mudu turim bendro.
Nesigailiu, kad niekada nežiūrėjau į žmones kurie man meluoja. Nesigailiu, kad jiems pabaigus, aš ant jų niekada neužpykdavau. Pakšteldavau į lūpas ir pakeisdavau temą. Ar gali pykti ant tų, kurie suokia tau labiausiai patinkančią melodiją? Bet Dievas man dovanojo ne tik nelengvą charakterį su kuriuo retas gali susitvarkyti. Tuo pačiu, padovanojo ir puikią atmintį. Turbūt atmintyje saugau ir visus audio įrašus su visais pasaulio balsais. Iki kol išgirdus dar vieną galiausiai pavyks išsėdėti, pažiūrėti visą „prisiekiu grįšiu“ pasirodymą be sarkastiškos šypsenos.

„Todėl, pasak Japonų išminties- patys gražiausi dalykai – sudužę. Kuriuos skrupulingai surenki atgal ir užpildai jų tuštumą auksu.“

Kai kurie meluoti tiesiog tingi. Ir tokie tinginiai man patinka labiausiai. Kurie nusiveda tave ledų, o paskui verkia, kad šalta. Kurie paklauso ko tu trokšti iš gyvenimo, lengva ranka numoja, tarytum tokie dalykai nebeegzistuotų ir užsiveda pasakoti kaip, su kiek ir kaip yra miegoję. Nesupyksta, kai praėjus kelis kvartalus link namų atsisveikini sakydama „nuo čia pareisi vienas“. Apkabini tokius, pamoji jiems skėsčiojant rankomis ir išnykšti už horizonto, kaip ir visi kažkada puoselėti planai.

Kaip būtų nuobodu, jei kiekvienas nebūtume nors kiek gyvenimo „daužtas“.