Kvepalai

Lygiai toks pat kvapas kaip prieš 6 metus, kai nusileidau saloje nežinodama nei kam nei kuriam laikui. Tik įkvėpus to dulkėto, lietaus su gėlėm susimaišiusio kvapo- jausmas lyg užuostum mylimąjį. Bet dairaisi ir jo nematai. Tada, kaip ir dabar, žinojau, kad reikia skrist. Tada kaip ir dabar, kieno nors paklausus kodėl čia, sukuriu šimtus netikrų atsakymų, nes tada kaip ir dabar- atsakymo neturiu. Stebuklo ieškot. Stebuklo sulaukt. Žmogų sutikt. Žmogaus sulaukt.

Nežinau kodėl man taip įvyksta tik Azijoje, bet čia ,regis, visos gyvenimo dulkės nusivalo ir pradedi matyti ir jausti taip aiškiai ir taip tyrai. Žmonės čia geri. Aišku, su prieskoniais, bet geri, ar bent jau iš paskutiniųjų bando tau tokie būti. Nori nenori, ir tu toks tampi. Truputi geresniu. Tyresniu. Kad pritaptum. Smagu pastebėti ir save iš šono, kaip smarkiai ir gražiai suaugau ir kaip daug kas turėtų stebinti - jau nebestebina. Šituos kraštus, kadaise, namais vadinau. O dabar, kaip ir iš vaikystės namų išėjus – gera grįžti. Bandau priminti sau kodėl kadaise iš jų sparnus pakėliau. Ne iki galo prisimenu. Bet žinau, kad po kiek laiko prisiminsiu aiškiau.

Aš palimdavau žmones su kuprinėm. Taip, tuos, kurie lyg kupranugariai įkėblina į pigiausią hostelį ir nusiimdami tą sunkią naštą, plačiai tau nusišypso. Lyg save tuose žmonėse atpažįstu. Nedaug tokiems „kupranugariams“ reikia, dėl nieko jie nesiskundžia. Sėdi verandose iki ryto kalbėdami apie nieką ir tuo pačiu apie viską. Ir niekas neprasitaria, kad reikia eiti miegoti. Kartais- nereikia. „Neikit niekur“- moja pirštu šeimininkė, kai nakčia užsimanom išeiti į kiemą. Drambliai naktimis aplink vaikšto, nesaugu- protina mus. Ir skamba tai gąsdinančiai, tuo pačiu- skamba kaip pasaka. Buvau jau jų pasiilgusi, pačios savęs tokios- buvau pasiilgusi labiausiai. O kupranugariai Europoj - nykstanti rūšis. Kai jie galiausiai grįžta namo, vėl tampa žmonėmis. Tais, kuriems patinka skųstis, tiems, kuriems niekas nėra gerai iki galo. Bus taip ir man. Bet dar ne dabar. Dar pabūsiu, kur nieko nėra ir dėl to – viskas gerai.

Važiuok čia – atsiunčia jis man kaimelio pavadinimą, apie kurį retas vietinis girdėjęs. Tau patiks- patikina žmogus, paskui kurį kadaise turėjau bėgti, bet nebėgau. Buvau įpratusi, kad paskui mane žmonės laksto. Atvažiavau ir vėl užuodžiu tą patį kvapą, kaip mylimojo; susimaišiusio su smilkalais, vandenyno lašeliais ir gerų žmonių veidais. Ir regis, kad viskas taip kaip turi būti. Po tiek laiko – kaip turi būti.Pažino jis mane kadaise, kad iki čia atvedė. Nežinau ar aš jį spėjau pažinti taip pat gerai.

Sėdžiu, lydžiu saulę į horizontą ir laukiu, gal kas iš ten išlys. Tada kitaip nei dabar- buvau tik pradėjusi rašyti knygą, tiksliai nežinodama kokia ji bus. Dabar, baigiu ją rašyti ir pagaliau suprantu apie ką, visi tie metai buvo.

Laukiu. Tik šį kartą laukti nebeskauda. Šįkart nuo manęs niekas nebepriklauso. Labai geras jausmas aplanko pasakius viską ką turi pasakyti. Kai atiduodi visus įmanomus įrankius žmogui ir dangui į rankas - gali nurimti. Tau telieka stebėti saulėlydžius ir laukti – kažkas iš už to horizonto būtinai pasirodys.

Kalbu su drauge ir girdžiu kaip ji šypsosi klausydama.

Tavo balsas pilnas gėlių.

Kaip ilgai negirdėjau tokio gražaus atsakymo.

O jei tavo žodžiai, nugultų ant tavo kūno, ar gražus būtum?