Kur ir Kada?

Aš niekada nemokėjau laukti. Neišmokau per visus tuos gyvenimo metus ir kažin ar kada dar išmoksiu. Pavydėjau tiems, kurie tikėdami sakydavo, kad “gyvenimas parodys”. Kad ir kiek bandžiau, laikas, tas rupūžė, visada parodydavo, kad blogiausia ką mėginau buvo laukimas.
Pameni, paskutinį kartą Tau rašiau iš Barselonos, pasakojau kaip viskas ten keičiasi pasiutusiu greičiu ir kaip aš nieko nesuspėju. Dabar viskas sustojo. Klausau kaip vidury miškų verda kava. Ir gera.
Mano kišenėje bilietas atgal ir kitaip nei aną kartą, dabar ramu žinant, kad grįšiu. Labai daug svajonių prisikūriau, vienas Dievas težino ar jos išsipildys. Geras jausmas kai vėl išmoksti svajoti. Dar nesenai buvau tą jausmą praradusi, negalėjau įvardinti ko noriu. Ne dėl to, kad viską jau turėjau. Matyt, tiek visko trūko, kad nežinojau nuo ko pradėti.
Gražiausi dalykai įvyksta netyčia. Draugai atsiranda tuomet kai klausai nepažįstamų pokalbio prie gretimo staliuko ir pradedi iš jų juoktis. Įsimyli kai pavėluoji į pamoka ir nebėra laisvos vietos atsisėsti. Net ir po 10 metų draugystės negali įvardinti kodėl tavo mylimas žmogus vis dar tavo gyvenime ir rodos ten pasiliks. Pagal mano sugalvotą 5mečio planą turėčiau gulėti Indonezijos paplūdimy ir būti susituokus su princu. Netyčia įvyko visiškai priešingai. Šiandien noriu išmokti kalbėti ispaniškai be klaidų ir nardydama mažomis senamiesčio gatvelėmis uždegti tūkstančius žvakių skirtingose bažnytėlėse kuriose niekad neapsireikšiu balta suknele. Netikiu religija. Tikiu į mus “stebinčius”, mus tebemylinčius.
Kai grįšiu, uždegsiu dar šimtą. Už tai, kad žmonės darytu tai ką kalba .Nes skaudžiausia yra patikėti, o vėliau nesulaukti. Už Wajaną, patį gražiausią žmogų žemėje. Už tai, kad išnyktų Tinderis ir visos kitos programėlės mums kliudančioms pamatyti vienas kitą. Už naujas meiles. Ir už senas. Uždegsiu žvakę už tai, kad pasižadėtume daugiau sau užuot išdalinę pažadus kitiems. Ir kad tuos pažadus vykdytume. Už tai, kad nekartotume klaidų. Už ispanų kalbą ir vyną nuo kurio neskauda galvos.
Kartą susiginčijau su už save keleriais metais vyresniu Montenegriečiu. Jis aiškino, kad aš ,mažvaikė, esu be gyvenimo patirties, ir kai būsiu 5 metais vyresnė, ir nebešvaistysiu savo laiko veltui, suprasiu ką jis šneka. Taip ir nesupratau kuo matuojama gyvenimo patirtis? Džiaugsmu ar skausmu ? Ar tiek kiek kartų apsiverkei iš liūdesio ar kiek ašarojai iš juoko? Ar tuo, kad labiau pasveri ir apskaičiuoji kas verta, o kas gali palaukti, ar kad išmoksti nebeskaičiuoti ir nebelaukti? Bėga metai ir turbūt, pagal jį, aš liksiu mažvaike su visam. Už tai irgi uždegsiu vieną žvakę.
Matyt gyvenime mes niekad nesuprasim ko norim. Su kiekvienais metais didės tik žinojimas ko atsisakom. Jei būtų mano paskutinė diena aš žiūrėčiau į bangas. Turbūt prie jų ir tarp tų ispaniškų gatvelių man šiandien reikia pasilikti. O visa kita, kaip visada, įvyks netyčia.
Manau, kitą kartą Tau rašysiu vėl iš Barselonos. Papasakosiu ar vis dar laiminga, ar vis dar įsimylėjus, kokios naujos svajonės lanko. O kol kas, pro mano langą matosi tik užšalęs ežeras, prabėga viena kita stirna ir girdisi kaip verda kava. Gera. Kažkodėl vėl gera.