Apie (ne)pavykusias meiles

Ryte, atsikėlusi, bandžiau išsispausti spuogą kai sulaukiau jo skambučio. Tą dieną mes turėjom pirkti bilietus į Maroką. Vietoj bilieto jis man artėjančios Valentino dienos proga padovanojo laisvę, kurios aš nebenorėjau. Nebemyliu, per toli tu, neišeis – kažką vebleno jis kol aš veidrodyje stebėjau savo neišspaudžiamą spuogą. Niekada dorai nemokėjau su jais susitvarkyti. Neišmokau paauglystei, tai vargstu dar ir šiandien.

12- toji draugystė – tiek per savo gyvenimėlį užgyvenau atsakymų, kodėl meilė nepasiseka. 12 kartų iš skirtingų žmonių girdėjau žodį myliu ir 12 kartų jais patikėjau. Ir lygiai tiek pat kartų girdėjau, arba turėjau ištarti “bet…”.

Mama, išgirdusi, kad ir šįsyk man “nepaėjo” tik juokėsi. Išgirdusi priežastis, kodėl - juokėsi dar labiau. Kai tėtis pamilo ją (mano mama latvė, tėtis lietuvis), važiuodavo traukiniais, autobusais, mašinomis kiekvieną savaitgalį. “Kai mane perkėlė dirbti į vieną tolimą kaimą, galvojau, kad jau viskas, nebepasimatysim’’. Ir jis vis tiek važiuodavo. Išlipdavo iš traukinio naktį, vidurį miškų ir be jokių Google mapsu atrasdavo kurioj pakampėj mano mama apsigyveno. Kartais galvoju, kad jei nebūčiau atsiradus iš tokios meilės istorijos, būtų lengviau gyventi. Dažniau pamąstau, kad jų dėka aš vis tik tikiu, kad gal ir man nusišypsos tokia laimė ir kažkelioliktoj draugystei neteks nei ištarti nei išgirsti “bet…”. (Kažkuris iš mano mylimųjų išgirdęs šią istoriją pasakė, kad tais laikais kuras buvo pigesnis. Tai kaip ir buvo aišku, kad nepaeis.)


-Mes abu beširdžiai nevykėliai- juokiasi mano draugas kol aš jam rodau vakarėjantį Barselonos dangų.

– Tu papasakok, kam nors kitam, kas tavęs nepažinotų- atliepiu jam atgal, primindama, kad kažkada jis buvo viena iš tų 12 meilių ir kai turėjom pasakyti “bet...” buvo sunkiau nei šiandien juoktis visa tai prisiminus. Ir kol mūsų pokalbį vis nutraukia nauji skambučiai aš vis tik pradedu ašaroti.

Telefonas netyla nei rytais nei vakarais ir jie, tarsi pagal grafiką turi patikrinti ar aš neliūdžiu – aš ir vėl suprantu kaip man pasisekė.

Kai pirmą kartą ,15 metų, ėjau bliaudama per miesto gatvę, atidariusi savo namų duris ji man virė ramunėlių arbatą. Dar deramai nemokėdamos rūkyti, traukėm vieną cigaretę po kitos jos tėvų virtuvėje. Nes taip draugai daro. Tą kartą ji pažadėjo, kad niekada taip nebeskaudės kaip kad skauda pirmą kartą. Šiandien abi linksim žiūrėdamos viena į kitą, tiesa- taip stipriai niekada ir nebeskaudėjo kaip kadais. Kai po 5 metų stovėjau apsiverkusi prie perėjos, kita, mano mylimoji, net ir degant raudonai bėgo per gatvę, traukdama butelį iš kišenės ir tiesdama man. Vėliau, kai butelis buvo beveik tuščias, žiūrėjo ir netrukdė man plėšyti jo rūbų ir paveikslų, kuriuos jis žadėjo susirinkti po kelių dienų. “Dabar gal jau taip nebus”- juokiasi ji. Juokiuosi ir aš. Nebebus.

Kiekvieni santykiai tave keičia. Aš pasikeičiau jau 12 kartų. Vis tik, kai kurių atsakymų aš taip ir neradau. Kada reikia pasakyti, kad myli ? Bandžiau ir po savaitės ir po metų- nepaėjo. Ar turit turėti daugiau panašumų ar skirtumų ? Mylėjau aktorių, lenktynininką ir jogos trenerį – negavau atsakymo ir į šitą. Vyresnis ar jaunesnis? Miriau iš meilės 5 metais jaunesniam ir 15 metų vyresniam. Nežinau.

Vis tik, viena taisyklė išsigrynino.

Nėra skaudesnio išsiskyrimo nei skyrybos su draugu. Dėl to, mes net nesuvokdami su jais beveik niekad nesiskiriam. Susipykstam, nesišnekam, apkalbam vieni kitus- bet nesiskiriam. Jūs nenorit priklausyti vienas kitam. Trokštat tik būti – šalia. "Ir tegu tai, kas tavyje geriausia priklauso tavo draugui. Ir jei jam lemta žinoti apie tavo atoslūgį, leisk jam žinoti ir apie tavo potvynį "(K.Gibran).

Kartais įvyksta nesusipratimų ir jūs pamilstat vienas kitą. Tačiau tas “bet..” dažniausiai baigiasi prašymu pasilikti. Nebe tuo, kurį bučiuosi. Tuo kuriam skambinsi naktį. Tad jei buvot draugais, tikiu, galėsit jais ir pasilikti. Man pavyko jau kelis kartus iš tų 12. Kažkur nesuklydau –šiandien, klausydama visų savo kupidonų galvoju aš.

“Dievas sukūrė moteris gražias, o vyrus stiprius, kad palydėtų jas namo” – porino man vienas diedukas Sakartvele.

Linkiu mums atrasti kas palydi ar ką palydėti namo. Nesvarbu kad toli. Nesvarbu, kad namai išties, kitoje pusėje.

Viena diena paeis.

Pažadu.

Tai už jus visus, mylinčius ir mylimus. Kalbėkit ką darot ir darykit ką kalbat