4 METŲ LAIKAI

Manau, kad aš nuo pat gimimo buvau laimės vaikas. Man visados sekėsi, nepriklausomai kaip skirtingais gyvenimo etapais pati vertindavau savo gyvenimą. Galėčiau manyti, kad dažnai atsirasdavau “tinkamu laiku tinkamoje vietoje”. Iš kitos pusės – aš kaip gyvsidabris nuolatos kažkur “bludiju” ir matyt normalu, kad iš tūkstančių kartų, kažkuris būną tas- laimingas atsitiktinumas. Šiais metais apturėjau 20 skrydžiu. Kažkuriam iš tų 20 skrydžių mąsčiau, kad laimingiausi žmonės tie, kurie kurie nepermąsto - šiandien yra gerai, o kaip bus po savaitės, mėnesių ar metų – laikas parodys. Per kitus skrydžius, primindama šią mintį pasidžiaugdavau, kad turbūt galiu priskirti save prie tų- nepermąstančių. Prie tų, mano galva, laimingųjų.
Besibaigiant antriems pandeminiams metams, noriu su tavim pasidalinti viena “gyvenimo tiesą” kurią man įkalė dar akademijos laikais, nuostabus profesorius. Apie 4 metų laikus. Darbai, kūryba, kelionės, meilės- viskas turi 4 metų laikus. Gyvenam skirtinguose pavasariuose –kur jūra iki kelių, kur gera pradžia visada reiškia pusę darbo, o pasaulis tampa nuostabiausia vieta galaktikoje. Sulaukiam meilės vasaros, kur naktys neturi valandų, o mes išdalinam pažadus, kuriuos tikim, kad įgyvendinsim. Nenorim, bet visus mus aplanko ruduo, kur gaudydami paskutinius saulės spindulius vis dažniau melancholiškai atidūstam. Ir kad ir kaip bėgtume – ateina žiema, kuri bando savo tamsa atimti visus įkvėpimus ir troškimus kurie lydėjo per prabėgusius metų laikus. BET -visada ateina pavasaris. Taip tiesiog pasaulis sudėtas. Visada ateina pavasaris. Kartais jam sulaukti reikia tikėjimo. Kartais užsispyrimo. Sako, kad bėgdami maratoną žmonės įgauna antrą kvėpavimą tada kai galvoja, kad daugiau bėgti nebepajėgs.
Aš visada bandydavau “iškirpti” žiemą iš visų savo gyvenimo aspektų. Jaučiu, kaip pirmą kartą pribrendau “pražiemoti” keletą gyvenimo pasirinkimų. Žinau kokia laiminga būsiu atėjus pavasariui. Žinau, kad jis ateis. To paties, tikėjimo pavasariu, linkiu ir tau.
Linkiu ateinančiais metais tapti tuo žmogumi kuris nustoja laukti Dievo apvaizdos, kad kažkas jo gyvenime įvyktų. Dažniausiai, kad kažkas pasikeistų- reikia supykti- ant kito arba ant savęs, tai jei tik tiek tereikia- linkiu to gelbėjančio pykčio. Linkiu, kad linkėtume kitiems gero, net jei jų laimė labai toli nuo mūsų laimės standarto. Kad sutiktum naujus žmones, šalia kurių norėtum tapti geresniu. Kad niekada tyla neatimtu žodžių kurie turi būti pasakyti ar išgirsti. Linkiu, kad savo šąlančias pėdas galėtum priglausti prie kažkieno šiltų kojų. Kad atrastum tą žiemą kurią jausi jog verta pražiemoti. Kad bėgant naują gyvenimo maratoną antras kvėpavimas tave pasiektų greičiau nei niūrios mintys. Ir kad po visų tų, niekam nematomų bemiegių naktų, kuriose klausinėji savęs ką po galais tu su savo gyvenimu veiki – išgirstum kažką sakant jog tau “paprasčiausiai sekasi”.

Aš gimiau pavasarį. Tada kai viskas prasideda iš pradžių, kai viskas lengva ir dienos šviesiausios. Turbūt todėl man kiekvienas skrydis, kiekvienas naujas žmogus, kiekvienas naujas kūrinys – nepaprastas džiaugsmas. Aš pati pasirinkau būti laimės vaiku. Ir net jei daugelis mato tik ledkalnio viršūnę- ant jos aš dažniausiai šokinėju iš džiaugsmo.
Linkiu tau metų, kuriuos norėsi susikurti pats.
Ir kad per ilguosius skrydžius gautum 4 laisvas vietas miegoti. Čia jau reikia atsirasti laiku ir vietoje. Ir išsitiesus greit užmigti, kad neatsirastų konkurentų.

Su naujais !